mažiau svarbius nei ideologinės, pasaulėžiūrinės ar partinės nuostatos ir principai. Iš šitokios varpinės žvelgdamas į to meto išeivijos politinio gyvenimo peripetijas, Streikus įstengė knygoje nepamesti iš akių ir svarbiausio visos laisvosios lietuvijos (o ne vien jo knygos herojaus) politinio siekio – Lietuvos valstybės. Atstovavimo jai tęstinumą ir tarptautinį sunaikinimo nepripažinimą, išlaikyti ir puoselėti jos išlaisvinimo ar atkūrimo viltis reiškė mąstyti valstybiškai, ir labai svarbu, kad autorius tokį valstybinį mąstymą suvokia kaip nuolatinį (dažniausiai tylų ir įprastam istoriniam tyrinėjimui mažai pastebimą) didžiųjų politinių išeivijos debatų dėl atstovavimo valstybei, santykio su krašto rezistencija, kultūrinių ryšių su okupuotu kraštu ir kt. palydovą. Šia prasme nepretenzinga Arūno Streikaus studija apie paskutiniojo LDT šefo diplomatinę veiklą – pavyzdinis išeivijos istorijos šiandienės istoriografijos veikalas.

Nerijus Šepetys