Darbo ir socialinių reikalų vadyba (generalinis tarėjas – Jonas Paukštys) ir apskričių darbo inspekcijos, veikusios prie apskričių viršininkų įstaigų. Be to, registruoti ir verbuoti arba gaudyti darbo jėgą, generalkomisaro Adriano Teodoro von Rentelno nurodymu, arbeitsamtams turėjo padėti apskričių viršininkai, miestų burmistrai ir valsčių viršaičiai, taip pat vidaus reikalų generalinis tarėjas su jam pavaldžiu policijos aparatu⁵.

Oficialiai visoje Lietuvoje darbo prievolė buvo įvesta reichskomisaro Ostlandui Hinricho Lohsės 1941 m. rugpjūčio 15 d. „Potvarkiu dėl darbo jėgų panaudojimo“. Šiuo potvarkiu įsakoma, kad visi darbininkai ir tarnautojai, tiek dirbantieji, tiek bedarbiai, registruotųsi „atitinkamiems samdos organams pareikalavus“. Toliau šiuo potvarkiu buvo uždrausta įstaigų ir įmonių vedėjams be arbeitsamto sutikimo atleisti darbininkus ir tarnautojus iš darbo jų pačių prašymu arba atsisakymu. Apie atleistuosius iš darbo sutarčiai pasibaigus ar dėl kitų priežasčių darbininkus ir tarnautojus įstaigos ir įmonės buvo įpareigotos tuojau pat pranešti arbeitsamtui, o atleistieji asmenys įpareigoti prisistatyti registruotis. Už „neteisėtą“ darbo atsisakymą policijai buvo suteikta teisė bausti nusižengusiuosius iki šešių savaičių arešto arba 1000 reichsmarkių pabauda, o už vengimą registruotis – grasinama kalėjimu iki šešių mėnesių⁶.

Panašias nuostatas pakartojo ir 1941 m. lapkričio 15 d. Lietuvos generalkomisaro A. von Rentelno išleistas „Potvarkis dėl darbo santykių nustatymo“. Jis skelbė, kad „įmonių vedėjai, darbininkai, tarnautojai, mokiniai ir praktikantai gali nuo savo darbo santykių atsisakyti tik gavus prieš tai darbo biuro (arbeitsamto – aut. pastaba) sutikimą“. Arbeitsamto sutikimo darbo santykiams nutraukti nereikėjo tik jeigu: 1) susitarusios šalys sutinka nutraukti darbo santykį; tuo atveju, jei sutinka įmonės vedėjas ar vadovaujantieji tarnautojai; 2) jei įmonei pačiai yra suteikta teisė atleisti darbininkus savo nuožiūra; 3) jei darbo santykis buvo iš anksto riboto laiko. Vadovaujančiųjų tarnautojų darbo santykių nutraukimai, įvykę po 1941 m. rugpjūčio 15 d., jiems pateikus raštu pareiškimą, turėjo būti arbeitsamto persvarstyti. Be šitų asmeninių pareiškimų, įstaigos ir įmonės savo ruožtu privalėjo pranešti arbeitsamtui apie visus nuo minėtos dienos įvykusius vadovaujančiųjų tarnautojų atleidimus. Potvarkio 4 paragrafas skelbė: „Visi asmenys, kurių ligšiolinis darbo santykis yra pasibaigęs, turi tuoj patys asmeniškai nuvykti įsiregistruoti savo paskutinės gyvenamosios vietos ar jų nuolatinio buvimo vietos darbo biure, pateikiant savo ligšiolinės įmonės vedėjo išduotą atleidimo liudijimą.“ Pažymėtina, jog šis potvarkis reglamentavo ne tik darbo santykių nutraukimą, bet ir darbininkų samdymo tvarką. Antai potvarkis skelbė, kad „privačios ir viešos įmonės, įvairios įstaigos ir administraciniai organai, lygiai taip pat namų ūkiai gali samdytis darbininkus tik gavę darbo biuro nurodymą ar sutikimą“. Išimtis buvo daroma tik žemės ūkio ir miškų ūkio darbams reikalingų darbininkų samdymui, kurie galėjo būti samdomi be arbeitsamto išankstinio sutikimo. Tiesa, įmonės vedėjas privalėjo per tris dienas apie tai raštu ar žodžiu pranešti arbeitsamtui ir nurodyti pasamdytojo anketinius duomenis: pavardę, vardą gimimo datą, gyvenamąją vietą, jo darbo pobūdį įmonėje ir ligtolinį darbą. Nevykdantiems šio potvarkio grasinama laisvės atėmimu iki šešių savaičių arba pinigine bauda iki 1000 reichsmarkių⁷.

 ___

 5 Bulavas J. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 129, p. 129–130.

 6 Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen. 1941, Nr. 1, S. 4–5.

 7 Ten pat, 1941, Nr. 16, S. 251–253.