Rusijoje iš esmės buvo naudojami trys titulai: kunigaikščio, grafo ir barono. Didžiųjų kunigaikščių titulus turėjo tik imperatoriaus šeimos nariai. XX a. pradžioje Rusijoje buvo užfiksuota 250 kunigaikščio titulą turėjusių šeimų, 310 grafo, 240 barono, 30 kalmukų ir totorių kunigaikščių šeimų, 1 hercogo, 3 markizo¹⁷. Pats savaime titulo turėjimas buvo garbės reikalas, jis neteikė ypatingų privilegijų. XIX a. pirmojoje pusėje titulo turėjimas buvo reikšmingesnis negu vėliau. Be abejo, bajoras, turintis titulą, galėjo tikėtis didesnio palankumo ir galimybių priartėti prie imperatoriaus ar gauti geras valstybines pareigas, tačiau kur kas labiau, bent jau bajorijos, buvo vertinama genealogija ir nuopelnai valstybei. XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje imperatorius suteikė nemažai titulų, bet tai tapo tam tikru dėkingumo už gerą tarnybą reiškimosi būdu. Realių politinių galių titulas bajorui nesuteikdavo.

Materialinė padėtis. Materialinis užnugaris Rusijoje XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje buvo kitas būdas įgauti politinę galią, nes, kaip žinome, įvairios renkamos pareigos šioje šalyje buvo susijusios su turto cenzu.

Kaimas ir bajorija – neatskiriami dalykai (1858 m. apie 80 proc. kilminių bajorų gyveno kaime, 1897 – iki 53 proc.). Galime drąsiai teigti, kad žemės ūkis per visą XIX a. išlaikė didelę bajorijos dalį. Po 1861 m. baudžiavos panaikinimo bajorijos nuosavybė buvo vertinama pagal turimos žemės kiekį. Visus bajorus, turinčius žemės valdas, tradiciškai skirstome į 3 grupes – smulkiuosius, vidutiniuosius ir stambiuosius žemvaldžius arba aristokratus. Kiekybiškai gausiausia buvo smulkioji bajorija, kurios žemės plotai nebuvo didesni kaip 100 dešimtinių (1 dešimtinė – 1,09 ha). 1905 m. smulkioji bajorija sudarė 58,9 proc. visų bajorų, tačiau turėjo mažiausiai žemės – 3,4 proc. Vidutinė bajorija (100–500 deš.) 1905 m. sudarė 5,3 proc. bendro skaičiaus, o jos žemė – 13,3 proc. Įspūdingai atrodė stambieji žemvaldžiai. Jų Rusijos europinėje dalyje buvo 18 102 šeimos. Joms XX a. pradžioje¹⁸ priklausė 85,1 proc. visos privačios žemės.

Turtingiausi žemvaldžiai buvo: grafas S. Stroganovas, kunigaikštis S. Abamelek-Lazarevas, grafas P. Šuvalovas, kunigaikštis M. Voroncovas-Daškovas, grafai Šeremetjevai, kunigaikštis S. Golicynas ir kt.¹⁹

Keičiantis ekonominei konjunktūrai, plėtojantis pramonei, prekybai ir finansinėms operacijoms, išsilaikyti vien iš žemės ūkio tapo labai sudėtinga. Rusijos bajorija iš esmės nuo XVIII a. vertėsi pramone ir prekyba. Tačiau tai buvo labiau išimtis negu taisyklė. O dabar atsirado naujų galimybių ne tik kurti nuosavas įmones ir fabrikus, bet ir investuoti kapitalą į įvairias ekonomikos sritis. Bajorai labiausiai domėjosi žemės ūkio žaliavų perdirbimo pramonės šakomis: malūnininkyste, mineralinių trašų gamyba, pagaliau plačiai žinomais Ukrainos cukraus sindikatais, priklausančiais tokioms rusų ir lenkų didikų šeimoms kaip Dolgorukovai, Jusupovai, Bobrinskiai, Branickiai, Potockiai ir kt²⁰.

Visgi turime konstatuoti, kad pramonė ir prekyba galėjo padėti tik nedidelei, pačiai turtingiausiai bajorijos daliai. Juk, norint dalyvauti ekonominėje veikloje, reikėjo pradinio kapitalo.

___________________________________________________

16 А. Корелин. Дворянство в пореформенной России…, p. 24, 30–31.

17 Ten pat, p. 31; Л. Е. Шепелёв. Чиновный мир…, p. 387–391.

18 А. Корелин. Дворянство в пореформенной России…, p. 65–66.

19 Д. Ливен. Аристократия в Европе…, p. 70.

20 А. Корелин. Дворянство в пореформенной России…, p. 110, Д. Ливен. Аристократия в Европе…, p. 151.