Antra, nesu įsitikinęs, kad biografija yra labai perspektyvus būdas užčiuopti „istorinę tikrovę“. Vienas dalykas, kai ką nors visuomeniškai reikšmingo savo gyvenime nuveikęs žmogus parašo memuarus ar autobiografiją. Tokią literatūrą dažnai ir smagu, ir pravartu skaityti, nes joje susiduriame ir su konkrečiose situacijoje atsidūrusiu, sprendusiu, veikusiu ar palūžusiu asmeniu, – taigi su istoriška patirtimi, ir su tų patirčių interpretavimu, sutvarkymu iš saugaus laiko ir dažnai erdvės nuotolio, – taigi su istorine refleksija. Tačiau visai kitas dalykas, kai ką nors visuomeniškai reikšmingo nuveikusią asmenybę imasi biografiškai aprašyti mokslininkas. Jo tyrinėjimų, rekonstrukcijų ir literatūrinio triūso rezultatai dažnai būna arba tokios asmenybės (galimos) autobiografijos parodija (jei labai stengiamasi įsijausti į biografijos objekto istoriškas patirtis, pasakoti tarsi „jo lūpomis“, rodyti įvykius „jo akimis“), arba galimų (memuarų) priešingybė (objektyvuotas, negyvas „istorinio veikėjo“ paveikslas, tinkamas nebent saugoti muziejuje). Kurio nors iš šių nukrypimų (jei kalbame ne apie kūrėjų, o apie veikėjų biografijas) pavyksta išvengti itin retai, – nebent biografas būtų tikras žanro virtuozas arba buvęs artimas biografijos objektui (nepalikusiam jokio platesnio rašytinio pasakojimo apie save), lydėjęs jį per jo gyvenimą ir turintis galimybę savo herojaus gyvenimą pavaizduoti ir iš „vidaus“, ir iš „išorės“.

Šioje vietoje atsigręžę į lietuviškąją politinę biografiką kaip pastarosios išimties pavyzdį galėtume nurodyti Antano Merkelio studiją apie prezidentą Antaną Smetoną1. Kitaip nei buvęs prezidento adjutantas Vaclovas Šliogeris, Merkelis sugebėjo ir išlaikyti saugų laiko atstumą, ir savarankišką reflektyvią poziciją savo herojaus atžvilgiu. Kitaip nei išeivijoje Smetonos veiklą „sunešiojęs“ Jonas Augustaitis ar jau mūsų laikais „mokslines kritines“ prezidento biografijas parašę Alfonsas Eidintas ar Liudas Truska, Merkelis piešė gyvo istorinio veikėjo paveikslą, o ne iš anksto susikurto tipo politinę karikatūrą (iš minėtų trijų gal mažiausiai karikatūriškumo ir schematizmo ir daugiausia pastangų „įsijausti“ yra Eidinto knygoje). Palyginti su biografiniais veikalais apie Lietuvos prezidentus, ministrus pirmininkus ir kitus iškilius visuomenininkus, Lietuvos diplomatų biografijų padėtis dar keblesnė: išsamiai aprašyti Lietuvos valstybės atstovų profesinę veiklą ir gyvenimą palankios sąlygos susiklostė iš esmės tik po 1990-ųjų – išeivijoje (ką ir kalbėti apie nepriklausomą prieškario ar juolab sovietų Lietuvą) viešai sklaidyti slaptosios ir iš esmės aktualiosios politikos paslaptis paprastai neturėta nei intereso, nei galimybių. Retos išimtys – Petro Klimo ar Ernesto Galvanausko politinės biografijos2 – tik patvirtina šią taisyklę, juolab kad minėtose knygose diplomatinė jų herojų veiklos pusė biografams tikrai nebuvo svarbiausia. Ir atkūrus Nepriklausomybę, kai nelygstamai pagerėjo ir politinės, ir dokumentinės tokių biografijų rašymo sąlygos, dideli kalnai čia nebuvo nuversti. Žinoma, buvo parašyta viena kita tikrai vertinga knyga apie pirmosios kartos Lietuvos diplomatus, antai Alfonso Eidinto apie Juozą Gabrį-Paršaitį3, Laimono Tapino apie Oskarą Milašių ar Jurgį Baltrušaitį4. Tačiau šiuo atveju ir biografijų herojai buvo buvę ne vien „veikėjai“, bet ir „kūrėjai“, ir biogra-

---

1 Merkelis A. Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York: Amerikos liet. taut. s-ga, 1964.

 2 Galva G. Ernestas Galvanauskas: politinė biografija / Red. J. Toliušis. Čikaga: Akad. Skautijos l-kla, 1982; Gerutis A. Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys. Cleveland: Viltis, 1978.

3 Eidintas A. Slaptasis lietuvių diplomatas: istorinis detektyvas. Vilnius: Valstybinės leidybos centras, 1992.

4 Tapinas L. Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje. Kaunas: UAB „Dajalita“, 1999 (11993); Tas pats. Imk, klajokli, žibintą vilties: poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio gyvenimo kronika. Vilnius: Alma littera, 2000.