gyvenimą jei ne į oficialiąją, tai bent į viešąją erdvę, kur jį galima lengviausiai kontroliuoti. Taip neliktų nepriklausomos visuomeninės veiklos. Tačiau yrančio totalitarizmo sąlygomis, kokios susiklostė po Stalino mirties, nebesugebėjus suorganizuoti totalaus žmonių vaidinimo viešumoje ir kartu visiško jų paklusimo neatsižvelgiant į norus, viešumoje reikėjo leisti bent kiek nuomonių raiškos laisvės. Kartu „sovietinė valdžia bijojo leisti piliečiams nekontroliuojamai reikšti viešumoje savo nuomonę valstybinės svarbos klausimais“, bet tuo pačiu metu ir labai norėjo žinoti, ką galvoja liaudis²⁰. Viso to rezultatas ir buvo sovietinė viešoji sfera, kurioje dominavo visuomenės nuomonės iškamša, lygi partijos nuomonei, bet kartais pasireikšdavo ir tikroji visuomenės nuomonė, kad ir valdžios kontroliuojama bei išoriškai perimanti ideologinio diskurso pavidalą.

Kadangi viešąją erdvę kontroliavo režimas, ji skyrėsi nuo public srities ir fizinėmis raiškos vietomis. Public srities dalis yra ir kavinės, teatrai, kitos viešos vietos, kur gali susitikti ir rūpimomis temomis bendrauti nepažįstami ar mažai pažįstami žmonės. Tokį bendravimą sovietmečiu labai ribojo kultūrinio elito narių baimė. Atviriau buvo bendraujama su pažįstamais – tokie asmeninės komunikacijos tinklai ir sudarė visuomeninės erdvės pagrindą. Mažiau reikšmės turėjo bendravimo vieta, jos viešumas ar privatumas. Svarbesnis buvo saugumas nuo galios sferos kišimosi – pokalbių pasiklausymo ar agento įskundimo. O tam erdvė turėjo ne tiek jau daug įtakos.

Gana ribota galimybė naudotis masinėmis informacijos priemonėmis ir asmeninės komunikacijos vyravimas darė visuomeninę erdvę panašią į antikinio polio piliečių susirinkimus. Tačiau moderniai visuomenei to nepakako. Hannah Arendt buvimą viešumoje apibrėžė taip: „Visa, kas pasirodo viešai, gali būti matoma ir girdima kiekvieno bei pasižymi plačiausiu galimu viešumu.“²¹ Visa tai galėjo pasiūlyti tik režimo kontroliuojama viešoji erdvė. Todėl kultūrinis elitas, norėdamas atlikti savo funkcijas (taip pat ir visuomeninę / politinę), turėjo eiti į ją. Tačiau veikimas joje buvo gana ribotas. Tai iš dalies kompensavo visuomeninė erdvė, funkcionavusi kaip viešosios erdvės pakaitalas.

Neaišku, ar visuomeninė erdvė buvo iki sovietmečio. Jei jau buvo susiformavusi, tai prisitaikyti prie sovietinio totalitarizmo jai bent iš dalies galėjo padėti ligtolinis gyvavimas nedemokratinėje aplinkoje, lėmęs kai kuriuos socialinės struktūros ir žmonių elgsenos panašumus. Nors, savaime aišku, sovietinė socialinė struktūra labai skyrėsi nuo tarpukario Lietuvos.

SSRS svarbiausias buvo valdžios aparatas, besikišantis net į privačią erdvę. Tačiau tarp pagrindinių (galios ir privačios) sričių egzistavo dar ir trečioji, kurią galima vadinti tarpine. Vakaruose tokia tarpinė sritis yra pilietinė visuomenė, kuri reiškia institucijas ir ryšius, organizuojančius socialinį gyvenimą lygmenyje tarp valstybės ir šeimos²². Jai ir priklauso public erdvė. Sovietų Sąjungos tarpinė erdvė taip pat reiškė daugiau ar mažiau savarankiškai besiorganizavusią visuomenę (neformalios grupės, „blatas“ ir panaši režimo ne itin palankiai vertinta, bet dažniausiai toleruota veikla, taip pat netoleruotas pasipriešinimas).

---

²⁰ Фицпатрик Ш. Повседневный сталинизм …, с. 197.

²¹ Arendt H. Žmogaus būklė. Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 52.

²² Calhoun C. Civil Society / Public Sphere: History of the Concept // International Encyclopedia of the Social and Behavioral Sciences. Amsterdam: Elsevier, 2001, p. 1897.