kiek galima greičiau išspręsti šį klausimą ir kreipėsi į savo vadovybę Prahoje. Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerija savo šalies pasiuntinybei Berlyne atsakė, kad atstovo į Lietuvą siuntimo klausimas dar nėra visiškai išspręstas, tačiau, atsižvelgiant į tokį Lietuvos pageidavimą, nutarta į Lietuvą išsiųsti „vietoj konsulo prof. J. Galią“²¹. Lietuvos pasiuntinybė Berlyne informavo užsienio reikalų ministeriją: „Čekoslovakija nusprendusi pasiųsti į Kauną vicekonsulą J. Galią, kuris, kol nebus nustatyti valstybiniai santykiai tarp Čekoslovakijos ir Lietuvos, ves pasiruošiamąjį darbą ir atstovaus Čekoslovakiją Lietuvoje“²². Lietuva išsiuntė į Prahą D. Malinauską, taip pat kaip neoficialų savo šalies atstovą²³.

Lietuvoje buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Čekoslovakija susilaikė priimant Lietuvą į Tautų Sąjungą, abejonių kėlė ir pripažinimo de jure klausimas, nors neoficialiais atstovais jau buvo pasikeista. Steigiamojo Seimo Socialdemokratų frakcijos narys V. Čepinskis 1921 m. spalio 12 d. pateikė užsienio reikalų ministrui J. Purickiui užklausimą, „kokiais motyvais jis vadovavosi, sutikdamas priimti Lietuvoje čekoslovakų konsulatinę agentūrą“²⁴. Savo paklausimą V. Čepinskis motyvavo taip: „Visiems žinoma, kad Čekoslovakijos Respublikos valdžia iki šiol ne tik neprisirengė pripažinti Lietuvos Respublikos, bet ir nemano tai padaryti, norėdama tokiu būdu įtikti Rusijos reakciniams gaivalams, o gal ir dar kokioms nors mums priešingoms galybėms“²⁵. Lietuvos užsienio reikalų ministras atsakydamas paklausėjui pabrėžė, kad nebuvo nė vienos priežasties, dėl kurios Lietuva turėtų atsisakyti užmegzti ryšius su Čekoslovakija. Jo nuomone, tas faktas, kad Čekoslovakija nedalyvavo balsavime priimant Lietuvą į Tautų Sąjungą, bet nebalsavo prieš, nėra tokia priežastis, dėl kurios reikėtų atsisakyti įsileisti jos atstovą²⁶.

Tokie svarstymai vertė sunerimti Čekoslovakijos vicekonsulą J. Galią. Jis 1921 m. lapkritį Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijai rašė: „Mūsų pozicijos blogėja kasdien, nežiūrint valdančiųjų sluoksnių korektiškumo, pastebimas ypatingas santūrumas. Jei norėtume dabar užmegzti santykius su Lietuva, jeigu mums Lietuva svarbi ekonomiškai ir politiškai, yra nepaprastai svarbu pagreitinti pripažinimą de jure. To fakto atidėliojimas gali mums dabar pakenkti […]“²⁷.

Didžiosios valstybės dar 1919 m. rudenį pradėjo keisti pozicijas Pabaltijo valstybių atžvil-

___

21 ČR URM pranešimas Čekoslovakijos pasiuntinybei Berlyne 1921 09 03 // AMZV ČR. II sekcia. K. 550, č. j. 13526/21.

22 Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje pranešimas LR URM 1921 09 28 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 211, l. 50.

23 Per visą tarpukario laikotarpį Lietuvai Čekoslovakijoje atstovavo keturi asmenys – reikalų patikėtinis (chargé d’affaires) D. Malinauskas ir D. Zaunius,
J. Aukštuolis bei E. Turauskas, turėję įgaliotojo ministro ir nepaprastojo pasiuntinio titulus. Archyvinė analizė leistų teigti, jog dar 1921 m. buvo kilę problemų dėl to, kad Lietuvai oficialiai nebuvo atstovaujama Čekoslovakijoje. Pavyzdžiui, 1921 m. birželį Pakarpatės Rusios vicegubernatorius kreipėsi į Čekoslovakijos užsienio reikalų ministeriją prašydamas paaiškinti, kas atstovauja Lietuvos interesams jų šalyje. Kaip teigiama jo pranešime, Lietuvos piliečiai su savo problemomis dėl pasų kreipėsi į Latvijos konsulatą Prahoje, kuriame jiems buvo paaiškinta, kad šis konsulatas neturi tam įgaliojimų, o Lietuvos konsulato Prahoje apskritai nėra. Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerija į tokio pobūdžio užklausimą atsakė, kad nesant Lietuvos konsulato Prahoje Lietuvos piliečiai turėtų kreiptis į savo šalies atstovybę Berlyne. – Civilinis pranešimas iš Pakarpatės Rusios 1921 06 30 // AMZV ČR. II sekcia. K. 557A.

24 V. Čepinskio paklausimas Lietuvos užsienio reikalų ministrui 1921 10 12 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 211, l. 26.

25 Ten pat.

26 Užsienio reikalų ministro atsakymas į Seimo nario V. Čepinskio paklausimą 1921 11 23 // LCVA. F. 383, ap. 7, b. 211, l. 24.

27 J. Galios pranešimas ČR URM 1921 11 18 // AMZV ČR, Pz – Kaunas 1921, č. j. 242/pol.dšv./21.