1. Generalgubernatorius P. Sviatopolkas-Mirskis ir žemvaldžiai

XIX–XX amžių sandūra Rusijos imperijoje – tai pokyčių, didelių lūkesčių ir nerimo metas. Naujasis imperatorius Nikolajus II nesipriešino reformoms, kurias vykdė finansų ministras S. Vitte (nuo 1903 m. Ministrų komiteto pirmininkas). Tačiau, kaip dažnai vyko Rusijoje, reformas lydėjo ekonominė-socialinė krizė. Tai lėmė vyriausybės politikos pokyčius.

XIX a. pabaigoje ir Rusijos centre, ir imperijos pakraščiuose stiprėjo opozicinių-konspiracinių organizacijų judėjimas. 1899 m. kilo studentų neramumai. Į politinę areną išeina darbininkai. 1901–1903 m. vyksta jų streikai ir demonstracijos stambiausiuose pramonės centruose8. Tuo pačiu metu kaime maištauja valstiečiai. 1902 m. balandį revoliucionierių nužudomas vidaus reikalų ministras D. Sipiaginas, 1904 m. liepą – jo įpėdinis V. Plėve9. 1904 m. sausį prasidėjęs karas su Japonija galutinai palaužė valstybės vidaus tvarką.

Keitėsi padėtis ir buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse, atsidūrusiose Rusijos sudėtyje. Silpnėjo administracinė kontrolė. Istorikai skirtingai datuoja valstybės politikos pokyčių pradžią. Vieni (M. Nowak-Kiełbikowa, R. Wapińskis10) linkę juos įžiūrėti bendravalstybiniuose XX a. pradžios įvykiuose, kiti (A. Szwar-
cas11) nukelia nuolaidų politikos pradžią į XIX a. paskutiniojo dešimtmečio antrąją pusę. J. Jurkiewiczius mano, kad XIX–XX a. sandūra – tai ypatingo lojalistų aktyvėjimo Šiaurės Vakarų krašte ir Lenkijos Karalystėje laikotarpis12.

Mūsų manymu, padėtis pradėjo palaipsniui, o tiksliau epizodiškai, keistis XIX a. pabaigoje. Marco Ferro teigimu, jau savo valdymo pradžioje imperatorius Nikolajus II, nuvykęs į Varšuvą, pareiškė, kad jis „pasirengęs susitaikyti su lenkais“, jeigu jie bus jam ištikimi13. Nuo to laiko turime kalbėti ne apie valdžios politikos pasikeitimą Šiaurės Vakarų krašte, bet apie politinės atmosferos pokyčius, sąlygotus pavienių valdžios nuolaidų.

Politinė atmosfera Šiaurės Vakarų krašte priklausė ne tik nuo imperatoriaus pozicijos, nors ji buvo lemiama, bet ir nuo generalgubernatorių bei gubernatorių politinių pažiūrų. Ypač jautriai į šį veiksnį reagavo vietos aukštuomenė, tikėdamasi asmeninių nuolaidų ir palankumo. XIX a. pabaigos generalgubernatoriai I. Kachanovas (1884–1893) ir P. Orževskis (1893–1897) buvo žemvaldžių vertinami neigiamai, nes būtent su jais sunkiai sekėsi bendrauti, o generalgubernatoriaus V. Trockio valdymas buvo vertinamas gana teigiamai.

1897 m. kovo 27 d. imperatoriaus įsaku buvo panaikintas „procentinis mokestis“, kitaip dar vadinamas kontribucija, kurią buvo priversti mokėti žemvaldžiai po sukilimo. Tokį valdžios žingsnį žemvaldžiai įvertino labai teigiamai14.

Pagaliau 1899–1901 m. valdžios leidimu įsikūrė labai svarbios ne tik ūkine ir socialine, bet

8 С. Г. Пушкарёв. Россия 1801–1917. Власть и общество. Москва, 2001, c. 359–361.

9 Ten pat.

10 M. Nowak-Kiełbikowa. Konstanty Skirmunt..., s. 22; R. Wapiński. Historia polskiej myśli politycznej XIX i XX wieku. Gdańsk, 1997, s. 123–124.

11 A. Szwarc. Od Wielopolskiego..., s. 282.

12 J. Jurkiewicz. Rozwój polskiej myśli..., s. 23.

13 M. Ферро. Николай II. Москва, 1991, c. 86.

14 Plačiau: R. Jurkowski. Ziemiaństwo polskie..., s. 473–474.