| rugsėjo 5 dieną. Neaišku, kiek tiksliai jame dalyvavo žemvaldžių. Atmosfera buvo labai niūri. Perskaičius rugsėjo 1 dienos P. Sviatopolko-Mirskio kalbą, pasisakė įvairūs delegatai. M. Zdziechovskis teigė, kad dalyvavimas yra žeminantis ir nereikalingas, bet tie, kurie atsistos šalia paminklo, turi būti vertinami tolerantiškai, nes juos įpareigoja vieno aukščiausių Rusijos valdininkų, kuris, nors ir miglotai, visgi pažadėjo grąžinti lygias teises, prašymas42. Kai kurie svarstė, koks turi būti dalyvavimo pobūdis: ar subjektyvus, ar reprezentacinis. Kiti bijojo tarptautinio rezonanso arba kritikos iš Galicijos ar Varšuvos. Atsirado ir tokių, kurie ryžtingai atmetė Galicijos ir Varšuvos teisę kištis į Lietuvos reikalus. Be to, susirinkime pareiškęs norą pasisakyti svečias iš Varšuvos tokios galimybės negavo. A. Meištovičius tai motyvavo tuo, kad šis asmuo nebuvo niekam žinomas, o norėjo kalbėti visos Lenkijos karalystės vardu. Lietuvos žemvaldžiai patys norėjo ir turėjo spręsti savo reikalus. Galiausiai A. Meištovičius parašė: „Iš tikrųjų mes Lietuvoje ištvėrėme sunkiausiomis aplinkybėmis, todėl patriotizmo pamokos mums nereikia“43. Šiame susitikime nebuvo pasiektas bendras dalyvavimo iškilmėse vardiklis. Nuspręsta, kad kiekvienas elgsis pagal savo sąžinę, o tie, kurie dalyvaus, nebus laikomi nusidėjėliais.
A. Meištovičius turėjo galimybę aplankyti Vilniaus vyskupą Roppą ir A. Pliaterį, kurie pasisakė už dalyvavimą dėl religinių ir tautinių reikalų44.
Kaip matome, žemvaldžiams iškilo dilema: atsisakyti dalyvauti ir taip apsaugoti savo garbę arba dalyvauti ir laukti kol P. Sviatopolkas-Mirskis ištesės pažadus.
Nors apie jokią reformų programą, kurią būtų pasiūlęs generalgubernatorius, nežinome, svarbiausias pažadų elementas buvo lygiateisiškumo principas. Būtent šis principas ir buvo lojalumo šerdis.
Įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad ir lojalistai, dalyvavę rugsėjo 1 dienos pasitarime, ir patsai P. Sviatopolkas-Mirskis sulaukė kritikos dėl aiškios programos neturėjimo, pozicijos neapibrėžtumo. Tačiau žemvaldžių lūkesčiai generalgubernatoriui buvo žinomi, tik buvo neaišku, ar Nikolajus II sutiks su diskriminuojančių įsakų panaikinimu ir teisių sulyginimu.
P. Sviatopolką-Mirskį savo ruožtu bandė apginti jo žmona. Kai jis buvo priverstas palikti vidaus reikalų ministro postą (1905 m. sausis), sulaukė spaudos kritinio įvertinimo. Jekaterina Sviatopolk-Mirskaja sausio 20 dieną rašė: „Aš suprantu, kad užsienio žurnalistai stebėjosi, kad P. [Piotras – R. G.] neturėjo programos, bet rusui tuo stebėtis naivu. Kaip P. galėjo paskelbti, ką nori padaryti? Juk vidaus reikalų ministras turi vykdyti aukštesnius pavedimus. […] P. negalėjo paskelbti, kad jis nori žemietijų ir miestų atstovų susirinkimo, nes tokiu atveju, o taip ir atsitiko, valdovas to nepanorėtų, ir kiltų didelis skandalas“45.
P. Sviatopolkas-Mirskis pralaimėjo asmeninę kovą ir tik revoliucinių įvykių stiprėjimas 1905 m. rudenį privertė imperatorių žengti kur kas toliau negu iš pradžių norėjo net jo vidaus reikalų ministras. O Šiaurės Vakarų krašto lojalistų lūkesčiai, bent jau iš dalies, buvo pateisinti.
42 List otwarty obywatela..., s. 35.
43 Ten pat, p. 36, 25–26.
44 MAB. Rs. F. 292–68. Książę Mirski..., l. 5.
45 Дневник Кн. Екатерины Святополк Мирской…, c. 280. |
dizainas ir programavimas giriaus