polikonfesinės LDK regionuose, atsispindintis turtingoje LM medžiagoje (A. Choroškevič,
A. Zakševski, A. Blanuca, D. Vaščuk, L. Žerebcova, V. Poliščuk, L. Steponavičienė, V. Šachbazova, G. Vynogradov).

Kiti pranešėjai gvildeno ne mažiau įdomias problemas apie Trečiojo Lietuvos Statuto rengimo komisiją (A. Radoman), Lietuvos Metriką kaip statistikos (V. Atamanenko), istorinės geografijos (V. Menžinskij) ar LDK metraščių legendinės dalies vardyno ypatumus paaiškinantį (K. Kiričenko) šaltinį, apie Metrikoje išsaugotus žuvusio Rygos arkivyskupijos archyvo fragmentus (I. Ilarienė). Kolegos baltarusiai G. Golenčenko ir A. Dziarnovič daugiau dėmesio skyrė Metrikai kaip LDK kanceliarijos veiklos produktui. Bene didžiausio konferencijos dalyvių susidomėjimo sulaukė R. Šmigelskytės-Stukienės pranešimas, supažindinęs su dar menkai tyrinėtu LM istorijos laikotarpiu (1792–1794 m.).

Nors kiek besidomintys LDK istorija ar minėtais šaltiniais su konferencijoje perskaitytais pranešimais galės susipažinti išsamiau, kadangi medžiaga bus išleista atskiru leidiniu.

Tačiau kai kuriuos konferencijos darbo momentus norėtųsi pabrėžti jau dabar.

Lietuvos statutų tyrimo ir leidybos problemoms skirtame I. Valikonytės pranešime bene pirmą kartą viešai prabilta ne tik apie kiekybinius, bet ir apie kokybinius statutų leidybos poslinkius, išryškėjusius per pastaruosius 50 metų tiek Lietuvoje, tiek gretimose šalyse. Beje, kokybė ne visada džiugina, o tuo labiau – tenkina mokslo visuomenės poreikius. Nors minėtu laikotarpiu Vilniaus universitetas buvo statutų (tiksliau – Pirmojo) leidybos lyderis, pastarąjį dešimtmetį pastebimas didesnis susidomėjimas statutais ir Ukrainoje. Odesos nacionalinės teisės akademijos mokslininkai įgyvendino pažiūrėti įspūdingą projektą: išspausdino visų trijų statutų tekstus originalo kalba ir jų vertimus į ukrainiečių kalbą². Kadangi darbo ėmėsi teisės istorikai, buvo galima tikėtis svaraus jų indėlio į teisinės terminijos aiškinimą ir t. t. Ir, be abejo, ruseno viltis, kad pagaliau deramo dėmesio sulauks leidžiant LDK šaltinius „posūniu“ tapęs Antrasis Statutas. Tačiau viltys subliuško. Tiek odesiečiai, tiek kolegos minskiečiai³ mokslinei visuomenei 2003 m. pasiūlė iš esmės perspausdintą vieną ir tą pačią XIX a. vidurio Antrojo Statuto publikaciją⁴, parengtą vieno nuorašo pagrindu (kai vien nuorašų originalo kalba žinoma daugiau kaip 30). Būtent mokslinio Antrojo Statuto teksto poreikį labiausiai jaučiantys tyrinėtojai konferencijos metu nepaliovė domėtis ir velionio V. Raudeliūno atliktais darbais, kuriuos, rodos, turėjo vainikuoti parengtas Antrojo Statuto tekstas. Deja...

Dar viena problema, pastarąjį dešimtmetį tapusi daugiau dvišalių (lietuvių ir baltarusių bei baltarusių ir ukrainiečių) diskusijų objektu – tai statutų ir Metrikos kalbos įvardijimas ir jos statusas to meto valstybiniame gyvenime.

Kur kas anksčiau prasidėjusios kalbos pavadinimo paieškos nebuvo vainikuotos tyrinėtojų sutarimu, todėl turime visą „puokštę“ šios kalbos pavadinimų: lietuvių-rusų, LDK kanceliarinė slavų, rusų, rusėnų, senoji ukrainiečių, senoji baltarusių. Pastarasis pavadinimas, ko gero, buvo priimtinas plačiausiam tyrinėtojų ratui. Po Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių istoriog

---

² Статути Великого князiвства Литовського у 3-х томахю Т. I: Статут Великого князiвства Литовського 1529 року / за ред. С. Кiвалова, П. Музиченка, А. Панькова. Одесса, 2002; Т. II: Статут Великого князiвства Литовського 1566 року / за ред. С. Кiвалова, П. Музиченка, А. Панькова. Одесса, 2003; Т. III: Статут Великого князiвства Литовського 1588 року / за ред. С. Кiвалова, П. Музиченка, А. Панькова. Кн. 1.  Одесса, 2004; кн. 2, 2004.

³ Статут Вялiкага княства Лiтоўскага 1566 года / Т. I. Доўнар, У. М. Сатолiн, Я. А. Юхо. Мiнск,  2003.

⁴ Статут Великого княжнства Литовского 1566 года / Временник Императорского московского общества истории и древностей российских. Кн. 23. Москва, 1855.