| (vadai), negalima jų laikyti tik valsčių vadais, nes taiką pasirašė visos kilties vardu. Jų per daug, jei laikysime žemių vadais. Galima sakyti, kad vyresnieji ir žemaičių kunigaikščiai vadovavo žemėms, o likusieji — valsčiams. Minimi vyresnieji, matyt, buvo aukštaičiai, bet Aukštaitijoje tik keturios žemės. Užtat jokių abejonių nelieka, laikant vyresniuosius kunigaikščius kariaunų vadais, kurie sudarė taiką savo, kariaunų bei kilties vardu23. H. Lovmianskis seniausiu teritorinių junginių valdymo organu laiko sueigą, kurioje dalyvavo visi gyventojai vyrai arba tik nobiliai. Sueigų pagrindinė funkcija buvusi karinių klausimų sprendimas bei teismo reikalų tvarkymas. Valsčių, genčių vadai atlikę tik karines pareigas ir buvę renkami laikinai karo metu. Todėl kiek nelogiškai skamba autoriaus išvada (šiaip jau teisinga!), kad nobiliai, eidami vadų, žynių pareigas tapo valdančiuoju luomu24.
Drauge su privatine žemės nuosavybe susiformavęs turto paveldėjimo institutas sąlygojo ir visuomeninių pareigų paveldimumą. Valdžia buvo reikalinga ne tik karo, bet ir taikos metu reguliuoti įvairius gyvenimo reikalus. Tai buvo nors ir nedidelė, bet nuolatinė besiformuojančios valstybės valdžia.
Pereidamas prie monarchijos genezės Lietuvoje nagrinėjimo, H. Lovmianskis aptarė istorinę literatūrą ir nurodė, kad kai kurie istorikai perėjimą prie naujų organizacinių formų laiko vidinio vystymosi išdava. 0 jam senojo mechanizmo sugriovimas iŠ vidaus tolygus "savižudybei" ir kėlė abejonių.
Jis pateikė savo samprotavimus. Anot jo, baltai prie Baltijos apsigyvenę apie VIII a. ir iki XII a. nedavę jokio ženklo apie save, o XII a. pabaigoje įvykę esminių pokyčių25.
Kuo paremtas toks vystymosi tempų nevienodumas? Autorius tai sieja su išorės veiksniais: prūsų ir latvių žlugimą lėmė aktyvi ordinų veikla, o silpstant Rusios valstybei, prasidėjusi lietuvių ekspansija. Mindaugo monarchija susiformavusi suaktyvėjus Kryžiuočių ordino politikai. Vadinasi, gimininės santvarkos evoliucijos priežastys slypėjusios ne vidaus, o išoriniuose santykiuose. Autorius nepaiso kruopščiai išnagrinėto ekonominio, visuomeninio—politinio gyvenimo ir monarchijos genezę aiškina remdamasis užsienio politika. Siekdamas pagrįsti savo teiginius ir rasti atsakymą, kokiu būdu |