Į keblesnę situaciją patenka tie kolegos, kurie imasi šiandien pasirodančių istorijos interpretacijų tyrimų. Susiduriama su istorikų sociumui būdingu įtariu požiūriu į dabarties tyrimus. Žvelgiant į Vakarų autorių studijas, galima išskirti dvi istorijos kine ir TV sureikšminimo kryptis, kurios viena su kita glaudžiai susijusios.

Visų pirma šios masinės komunikacijos priemonės yra aktualinamos kaip vienos iš svarbiausių šiandienos visuomenės istorinės sąmonės veiksnių³. Empiriniai vaikų ir paauglių istorinės sąmonės tyrimai atskleidė ženklų kino ir TV produkcijos vaidmenį jaunimo istorinės ir politinės socializacijos procese⁴. Taip pat įrodyta, jog ir suaugusiųjų istorinės sąmonės profilis labiau yra veikiamas TV ir kino nei kitų istorinės kultūros instancijų, įskaitant istorijos mokslą. Kodėl reikia tirti šių istorinės sąmonės veiksnių turinius? Tyrimo būtinybę lemia TV ir kino produkcijos kūrimo specifika. Bet kokia istorija audiovizualinėse priemonėse – tai grupinio darbo rezultatas. Esant menkai istorikų bei kinematografininkų ir televizijos darbuotojų kooperacijai, konceptualusis istorijos kūrimo darbas dažnai atitenka ne istorijos specialistams, bet TV ir kino darbuotojams, turintiems savitą, neretai ikimokslinį istorijos supratimą, specifinę istorinio diskurso paskirties visuomenėje viziją, tačiau puikiai išmanančių kino ir TV produkcijos kūrimo subtilybes. Dėl to dažnai kinas ir TV tampa šaltiniais, skleidžiančiais ne korektišką istorinę informaciją, o visuomenės sąmonėje gajus mitus, stereotipus, prietarus, – žodžiu, istorinę dezorientaciją. Pasitaiko atvejų, kai audiovizualinių komunikacijos priemonių poveikio jėga „suvilioja“ istorijos pavaizdavimą panaudoti ideologiniams ir politiniams tikslams. TV bei kino, kaip istorinės sąmonės veiksnių, tyrėjai mano, kad jeigu domimasi politiniu ugdymu, turi rūpėti siūlomi, taip pat trūkstami istoriniai ryšiai, kurie gali paskatinti žiūrovų politinio mokymosi procesus⁵. Tad televizijos bei kino poveikis visuomenei ir jų kūrimo specifika sureikšmina šių priemonių perteikiamos produkcijos recenzavimo bei mokslinės analizės būtinybę. Žinoma, pasiryžus analizuoti kūrybos rezultatus, iškyla ne viena metodinė problema⁶. TV kritikos klausimus svarstęs Manfredas Dellingas teigia, kad kiek mažai yra objektyvių meno kūrinių, tiek mažai galima juos objektyviai analizuoti⁷. Nors subjektyvumas čia

___

2 Lietuvoje kaip filmai-įvykiai aktualinami arba galėtų būti aktualinami: „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m., scen. aut. ir rež. V. Žalakevičius), „Herkus Mantas“ (1972 m., rež. M. Giedrys), „Skrydis per Atlantą“ (1983 m., rež.
R. Vabalas). Didelio rezonanso sulaukiantis, novatoriškas Lietuvos istorijos konstravimo bei turinio požiūriu TV laidų ciklas „Būtovės slėpiniai“ taip pat laikytinas istoriniu nepriklausomos Lietuvos kultūros raidos įvykiu.

3 Kalbant apie masinės komunikacijos priemonių poveikį adresatui nereikia pamiršti, kad masinėje komunikacijoje vienos krypties priežastinis ryšys (siuntėjas-informacija-kanalas-gavėjas) neegzistuoja, nes adresatas visuomet yra aktyvus rinkdamasis ir suvokdamas informaciją.

4 Plačiau žr.: Šermukšnytė R. Audiovizualinės istorijos formos mokyklinėje edukacijoje (empirinių istorinės sąmonės tyrimų bei istorijos didaktikos teorijų požiūriu) // Modernių technologijų taikymas istorijos edukacijoje: Straipsnių rinkinys / Sud. B. Šetkus. Vilnius, 2003, p. 46–47.

5 Schultheiss F. u.a. Vorwort // Das Fernsehen als Vermittler von Geschichtsbewusstsein / Hg. W. Becker, S. Quandt. Bonn, 1991, S. 7.

6 Studijose, svarstančiose kino ir televizijos produkcijos panaudojimo istoriografijoje galimybes, pripažįstama, jog dažniausiai istorikai šio ar panašaus pobūdžio rašiniuose į audiovizualinių priemonių ir istorijos santykius žiūri pernelyg paprastai – ieško empirinių istorijos pavaizdavimo klaidų stokodami kino ir TV žanrų išmanymo, nesuvokdami audiovizualinės istorijos specifikos, palyginti su rašytine istorija.

7 Delling M. Die Rezension historischer Fernsehsendungen // Geschichte im Fernsehen: Ein Handbuch / Hg. G. Knopp, S. Quandt. Darmstadt, 1988, S.108.