A. Meištovičiaus argumentai liudija jo ryžtingumą ir tvirtą politinį apsisprendimą. Lojalistai buvo pragmatikai ir racionalistai. Išauklėti konservatyvioje aplinkoje, o dažnai ir specialiai išmokyti nekęsti visko, kas susiję su sukilimais arba revoliucijomis60, negalėjo ir nenorėjo matyti to, kas vyksta aplinkui. Juos baugino tautinio ir socialinio išlaisvinimo šūkiai. Kita vertus, mes negalime jiems priklijuoti reakcionierių etiketės. Jie suprato, kas tai yra pažanga ir tikėjo jos neišvengiamumu, suprato, kas tai yra lygybė prieš įstatymus, tačiau negalėjo atsisakyti lemiamo vaidmens politiniame ir visuomeniniame krašto gyvenime. Jie nebuvo nusiteikę prieš reformas, tačiau jos turėjo vykti pagal visas konservatizmo taisykles. Mes galime ir turime įvardyti jų klaidas ir ydas. Mūsų manymu, požiūris į lojalistus daugeliu atvejų buvo nulemtas valstybinės sistemos ypatumų pabrėžimo. Kur tik valstybė buvo agresyvesnė ir atsirasdavo žmonių, norinčių pradėti su ja dialogą, jie iš karto buvo pradedami vertinti neigiamai, nes tarėsi ir suartėjo su tautos skriaudėja. O kur valstybės politika buvo liberalesnė, kaip Galicijoje, ten lojalistai sulaukė kur kas pozityvesnio įverti-
nimo.

Grįžkime prie 1904 m. įvykių. Rugsėjo 19 dieną į Vilnių atvyko Nikolajus II. Jį taip pat sutiko grupė žemvaldžių, kurių priešakyje stovėjo A. Pliateris. Imperatorius priėjo prie žemvaldžių ir išreiškė savo pasitenkinimą dėl jų elgesio Jekaterinos II paminklo atidengimo proga61. Viltys didėjo, ir lapkričio 11-ąja bajorai iš Telšių apskrities išsiuntė vidaus reikalų ministrui telegramą, kurioje prisidėjo prie Šiaulių apskrities bajorų ir pasveikino P. Sviatopolką-Mirskį, užėmusi naujas pareigas, taip pat parašė, jog su viltimi ir palengvėjimu atsimena jo žodžius, išsakytus Vilniuje62. 1905 m. pradžioje žemvaldžiai iš Minsko žemės ūkio draugijos surašė memorialą, kuris buvo sausio 2 dieną išsiustas Ministrų komiteto pirmininkui S. Vittei ir P. Sviatopolkui-Mirskiui. Pastarajam dar kartą buvo priminti jo pažadai63.

P. Sviatopolkas-Mirskis, grįžęs į Peterburgą, pasisakė už reformas visos valstybės mastu, kurios turėtų įtraukti dalį visuomenės į politinį gyvenimą. Jis pateikė carui ataskaitą ir įstatymo projektą su įvairiais pasiūlymais, liberalizuojančiais politinį ir visuomeninį gyvenimą. Gruodžio pradžioje vyko aukštų valstybės pareigūnų ir imperatoriškosios šeimos narių pasitarimai dėl reformų. Šio pasitarimo rezultatas – gruodžio 12 dienos potvarkis, įpareigojantis Ministrų komitetą ieškoti priemonių reformoms vykdyti64. Tai buvo pirmas žingsnis realių reformų link.

Kaip ir dera tituluotiems asmenims, gavę titulus žemvaldžiai turėjo prisistatyti imperatoriui. A. Meištovičius, K. Skirmuntas ir Aleksandras Tiškevičius susitarė, kad gruodžio pirmojoje pusėje susitiks Peterburge ir prašys audiencijos pas imperatorių, o be to, aplankys P. Sviatopolką-Mirskį. Susitikimas pas P. Sviatopolką-Mirskį įvyko ir jis dar kartą pažadėjo, kad savo projektus įgyvendins. Šito pažado įvykdymo įro-

59 List otwarty obywatela..., s. 28–29.

60 Žr.: H. Korwin-Milewski. Siedemdziesiąt lat wspomnień..., s. 96–97.

61 Kraj. 1904, Nr. 41, s. 18.

62 Kraj. 1904, Nr. 47, s. 22.

63 R. Jurkowski. Ziemiaństwo polskie..., s. 537–538.

64 C. Ольденбург. Царствование Императора..., т. 1, c. 255; C. Витте. Воспоминания. В 3-т. Таллинн, 1994, c. 312, 338.