Taigi Supraslis realiai tapo „bažnyčia bažnyčioje“. Jis liko „stačiatikiškas“ ta prasme, kad išlaikė formalius ryšius su metropolitu, tačiau įgijo tvirtą, juridiškai pagrįstą autonomiją. Ši autonomija stačiatikių bažnyčios požiūriu galėjo reikšti, kad Supraslis buvo „atviras“ katalikų Bažnyčiai, o ypač lokalios neformalios bažnytinės unijos tąsai. Tokiu atveju realus Supraslio konfesinis turinys – ne kas kita, kaip graikų apeigų katalikybė.

Kas iš tikrųjų buvo Supraslis rodo 1544 m. įvykis, kai šį vienuolyną aplankė LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Jis su savo palyda dalyvavo mišiose ir ėjo prie altoriaus66. Visatai suponuoja mintį, kad vis dėlto šiame vienuolyne tuo metu buvo aukotos ne stačiatikiškos, bet katalikiškos mišios. Vertas dėmesio ir kitas svarbus faktas: metropolitas Silvestras Wilkieviczius (1556–1567) davė Supraslio vienuolyno archimandritui Sergiejui Kimbarui raštišką nurodymą, kad ateinantys vienuoliai ir šventikai galės atlikti Supraslyje liturgiją tik pateikę savo įšventinimo liudijimą – „kad nebūtų schizmatikai“ (dal na pismie facultatem, aby wolno było minchom y popom przychodzącym w Supraslu mszą s. odprawować, z tą kondycyą, aby pierwij prezentowali swoie inwestytury, gdzie y u kogo się swięcili, znać dla tego, żeby nie schyzmatycy byli)67.

Tai tik dar kartą patvirtintų šio vienuolyno unitinę paskirtį.

Antra vertus, Aleksandro Chodkevičiaus valdose turėjo gyvuoti ir katalikų bažnyčių. Visų pirma, Jerzy’o Ochmanskio duomenimis, minėtinos bažnyčios Jono Chodkevičiaus iš tėvo paveldėtuose tėvoniniuose Choroščės ir Berestovicos dvaruose, įrašytos į 1553 m. bažnyčių registrą68. Bažnyčia atsiras ir tėvoninėje Chodkevičių valdoje – Zabludove (matyt, ją jau funduos Grigalius Chodkevičius po 1553 m., nes šios bažnyčios dar nėra Ochmanskio registre, o ji realiai veikia 1567 m.). Šią tendenciją rei-

---

64 ĄŃÄ, 9, c. 35.

65 Jau XV a. pab.–XVI a. pradžioje Kijevo Pečioros vienuolyno archimandrito rinkimai priklausė ne tiek nuo vienuolių, kiek nuo karaliaus – jo valia buvo skiriami arba atleidžiami archimandritai. Tokių pavyzdžių istoriografijoje pateikiamas ne vienas. Apie tai plačiau žr. Łapiński A. Zygmunt Stary a Kościół prawosławny, s. 52–56.

 66 ĻŃŠĖ, 35, ń. 127: „Ā ėåņī īņ ķą÷ąėą ģčšó 7052-å, čķäčźņčźīķą 2. Ńåļņåģāšč˙ ģåń˙öą 16, ā ķåäåėž, ķą ļąģ˙ņś āåėčźīģó÷åķč÷č Åāōčģčč āńåõāąėüķīå, ęčźćčģóķņ ąāćóńņ, åīšīė ļīėńźūč, āåėčźčč źķ˙ēś ėčņīāńźčč č čķūõ ļąķńņā ćīńļīäąšś č äåäč÷, źīšīė˙ Ęčźćčģóķņīā ńūķ č Źąēčģčšą ßźćąčėīāč÷ą āķóź, įūńņś ā äīģó Įīćīšīäčöč īįčņåėč Ńóļšąńėüńźīå ń ģķīćūģč āåėģīęąģč ńāīčģč, öåšźīāķąćī šąäč č ģåńņķąćī āčäåķč˙ č ģīėåįćąćī ļåķč˙, ā ńā˙ņīé ļšåńāåņėīč öåšźāč Įīćīšīäčöč īņ ķķą÷ąėą äąęå č äī źīķöą ńėóųąā, č āķóņš ńā˙ņčėčłą ńčšå÷ īėėņąš˙ įūā, č ķą ńā˙ņīč ņšąļåēå, ńā˙ņūõ åāąķćåėčč č ÷åńņķūõ źšåńņīā č āńåõ ńīńóäīā ńā˙łåķķūõ īćė˙äåā, č ļī ģīķąńņūšž ļīõīäčā, č ā ņšąļåēķčöū įūā, č ģčėīńņčķó āįīćčģ äąā, Č ąįčå ļąźč āī ńāī˙ ńī āģčėåķčåģ č źšīņīńņčž Įīćīšīäčöó įėąćīīäąšśńņāó˙, ńī āńåģč ˙ęå ī ķåģ, āīēāšąņčń˙.“ (Pabraukta mano – G. K.).

67 ĄŃÄ, 9, c. 48.

68 Ochmański J. Biskupstwo Wileńskie Biskupstwo Wileńskie w średniowieczee. Poznań, 1972, s. 69.