| impignorata6; publikuotuose lotyniškuose Lenkijos karalystės XIII a. pab.–XVI a. pr. aktuose dažniausiai irgi randame obligatio7, kartais pignus8. Tačiau nė vieno iš jų neaptiksime lotyniškame 1387 m. privilegijos tekste9. Tiesa, žymus teisės istorikas J. Bardachas teigia, kad senojoje lenkų teisėje valdymas (posiadanie, possessio) susijęs ne tik su nuosavybės teise, bet ir su kita daiktine teise – įkaitu10. Galima manyti, kad šios definicijos (valdymas, įkaitas), kaip, beje, ir daugelis kitų, vėliau traktuojamos kaip atskiros teisinės normos, XIV a. LDK dar nebuvo griežtai skiriamos.
Pirmasis mus pasiekęs LDK rašytinės teisės paminklas, kuriame jau gana išsamiai suformuluotos įkaito teisės normos, yra 1388 m. kunigaikščio Vytauto privilegija Brastos žydų bendruomenei11 (beje, ankstyviausiame12 lotyniškame Karūnos Metrikos nuoraše įkaitas, įkeisti verčiamas pignus, obligo13). Profesoriai S. Lazutka ir E. Gudavičius jau įrodė, kad kai kurie šios privilegijos straipsniai „pasiskolinti“ iš analogiškų Lenkijos karalių privilegijų. Savo ruožtu daugelis šių privilegijų straipsnių yra skoliniai iš čekų ir vokiečių valdovų privilegijų savo valstybių žydų bendruomenėms14. Beveik trečdalis 1388 m. privilegijos straipsnių (1–6, 23, 25, 27–29, 31)15 vienaip ar kitaip susiję su įkaitu. Juose jau gana tiksliai suformuluotos kelios įkaito normos, tiesa, čia kreditoriai ir įkaito laikytojai16 visada yra žydai. Taigi šios privilegijos straipsniai turi šiek tiek specifinę paskirtį – jie reguliuoja ne įkaito davėjo ir įkaito laikytojo santykius apskritai, o įkaito davėjo-krikščionio ir įkaito laikytojo-nekrikščionio (žydo) santykius. Jau vienas pirmųjų (antras) privilegijos straipsnis reglamentuoja jų santykius konfliktinėje situacijoje.
Įkaito objektas 1388 m. privilegijoje labai įvairus – žydas įkaitu gali priimti bet kokį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, „<…> jokių kliūčių nedarant, išskyrus tik kruvinus, šlapius drabužius ir šventus bažnytinius rūbus, kurių jokiu būdu nė vienas neturi priimti“17. Vienas svarbiausių yra 25-as privilegijos straipsnis. Jame, nors ir ne visai aiškiai bei išbaigtai, įteisintas kreditoriaus (žydo) įvesdinimas į nekilnojamąją skolininko turtą (dvarą). Dar XIX a. pabaigoje S. Beršadskis, išsamiai tyrinėjęs 1388 m. privilegiją, šio straipsnio komentaruose rašė: „O dėl pinigų skolinimo už įkeistą nekilnojamąją nuosavybę arba pagal kilmingų asmenų įsipareigojimus, tai ši operacija leidžiama žydams be jokių apribojimų; ir skolininkų nepareigingumo atveju <…> didysis kunigaikštis pasižada vietoje bet kokios kitos garantijos
___________________________________________________
6 Pirmasis Lietuvos Statutas. Tekstai senąja baltarusių, lotynų ir senąja lenkų kalbomis. Vilnius, 1991. T. 2, d. 1 (toliau – PLS, t. 2, d. 1), p. 356, 358.
7 Archiwum książąt Lubartowiczów Sanguszków w Słavucie. Lwów, 1888 (toliau – AKS). T. II, s. 25, Nr. XIX (1352 m.); s. 80, Nr. LXVII (1389 m.); s. 134, Nr. CXII (1418 m.); s. 299, Nr. CCXXXV (1505 m.) ir kt.
8 Ten pat, s. 2, Nr. I (1284 m.). Plg.: J. Sondel. Słownik łacińsko-polski dla prawników i historyków. Kraków, b. d. S. 449, 673–674, 749.
9 Žr.: Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25. Vilnius, 1998 (toliau – LM. 25 UžK), p. 35, Nr. 1: „<…> castra, districtus, villas atque domos ac omnia, quae ex successione paterna possidet, habendi, tenendi, possidendi, vendendi, alienandi, permutandi, dandi, donandi et in usus suos beneplacitos proprios et voluntarios libere convertendi habeat et habeant liberam et omnimodam facultatem <…>“
10 J. Bardach. Historia państwa i prawa Polski. Warszawa, 1964. T. 1 (do połowy XV w.), s. 291.
11 С. Лазутка, Э. Гудавичюс. Привилегия евреям Витаутаса Великого 1388 года. Москва-Иерусалим, 1993 (toliau – Привилегия евреям)
12 Ten pat, p. 16.
13 Ten pat, p. 58, 60, 62, 64.
14 Ten pat, p. 6.
15 Ten pat, p. 82, 84, 86, 88.
16 Teisės specialistai juos vadina turėtojais (žr.: J. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis. Romėnų teisė, p. 164), nors teisės istorikai (žr.: M. Maksimaitis, S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius, 1997. P. 94) juos irgi įvardija laikytojais.
17 Привилегия евреям, c. 84, 94. |
dizainas ir programavimas giriaus