sis istorinis karkasas, karo teisės išmanymas ir analitiniai gebėjimai daro šį veikalą sunkiai pralenkiama partizanų karo Lietuvoje istorija. Girniaus liniją deramai pratęsia, kad ir kaip būtų keista, „neprofesionalių“ istorikų darbai: pavyzdžiui, Nijolės Gaškaitės nuosekli ir aiški apžvalga32  arba teisininko Bernardo Gailiaus poleminė studija33, kurioje autorius iš tarptautinės teisės perspektyvos interpretuoja partizanų pasipriešinimą kaip Lietuvos karą su Sovietų Sąjunga. Bet kuriuo atveju šiame pasipriešinime ar kare lengviau apčiuopti lietuviškąją pusę, o štai sovietų pusė, su kuria kovojo partizanai ir kuri su jais kovojo kaip su „ginkluotu buržuazinių nacionalistų pogrindžiu“, šiandieniuose tyrinėjimuose Lietuvoje suvokiama pasklidai ir susilaukia tik atskirų monografijų34.

5. Lietuvos valstybės atkūrimo ir SSRS subyrėjimo laikotarpio istoriografijoje vyrauja „liudytojų atsiminimai“. Pavyzdžiui, Lietuvos tapsmas politikos subjektu ir Rusijos stojimas / grįžimas į istorijos areną SSRS sąskaita vaizdžiai perteiktas Vytauto Landsbergio autobiografijoje35. Kolektyvinę kompiliacinę grupės istorikų studiją „Lietuvos suvereniteto atkūrimas“ geriau apskritai nutylėti, užtat verta paminėti (dar vieno) teisininko – Dainiaus Žalimo studijas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimui36. Bene svarbiausią mūsų temai veikalą parašė istorikas, kurį galima laikyti lietuviškosios istoriografijos atstovu, nors jis nei Lietuvos pilietis, nei tyrinėja jos istoriją. 1995 m. angliškai pasirodžiusios Alfredo Ericho Senno knygos dėmesio centre atsidūrė konfliktas tarp SSKP ir Lietuvos37. Siužetas toks: pagrindinis istorijos veikėjas – Sovietiją ir partiją personifikuojantis Gorbačiovas – pradeda juodaisiais ir pralaimi, žaidimo viduryje praradęs iniciatyvą. Jis žaidžia nesąžiningai, ilgainiui neprotingai, lemiamu momentu sulaužo taikias žaidimo taisykles. Vis dėlto Sennas Lietuvos išsilaisvinimo procesą pavaizdavo kaip iš esmės priklausomą nuo gana atsitiktinio SSRS žlugimo. Kitokią perspektyvą savo magistro darbe „Lietuvos revoliucija“ pasiūlė jau visai ne Lietuvos istoriografijos atstovas, austrų politologas Friedrichas Salzmannas38. Trijų pagrindinių aprašomos istorijos veikėjų – Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų – derybas jis išanalizavo pasitelkdamas racionalaus pasirinkimo ir žaidimo teorijas.

6. Rusijos ir Lietuvos santykiai po 1991 m. kur kas labiau domina politologus nei istorikus, tačiau keletą žodžių verta pasakyti ir apie tai. Pagrindinės istorinės temos čia, be abejo, yra Rusijos kariuomenės išvedimas ir su tuo susijusios Lietuvos ir Rusijos derybos39, taip pat Karaliaučiaus srities problema. Gvildenant pastarąją aiškiai išsiskiria Lopata, savo straipsniuose ir studijoje „Įkaito anatomija“40  susitelkiantis į srities geopolitinio kodo diagnostiką ir (re)konstrukciją.

---

 32 Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953 metai. Vilnius, 1997, 22006.

 33 Gailius B., op. cit.

 34 Starkauskas J. Čekistinė kariuomenė Lietuvoje (1944–1953). Vilnius, 1999; Starkauskas J. Stribai. Ginkluotieji kolaborantai Lietuvoje partizaninio karo laikotarpiu (1944–1953). Vilnius, 2001.

 35 Landsbergis V. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija. Vilnius, 1997.

 36 Žalimas D. Lietuvos Respublikos atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę. Vilnius, 1997. Žalimas D. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės. Vilnius, 2005.

37 Senn A. E. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje. Vilnius, 1997.

 38 Salzmann F. Die Litauische Revolution. Eine Analyse der entscheidenden Verhandlungen im litauischen Unabhängigkeitsprozess. Diplomarbeit, Universität Innsbruck, 2001. Dalinė prieiga prie darbo įvado: http://www.diplomarbeiten24.de/vorschau/4612.html

 39 Stankevičiaus Č. Derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Vilnius, 2002; Surgailis G. Rusijos kariuomenės išvedimas. 1990–1993. Vilnius, 2005.

 40 Lopata R. Įkaito anatomija. Kaliningrado jubiliejaus byla. Vilnius, 2006.