dėmesio savo idėjai. „Būdami jau nuo kelių amžių pasyvių tautų įtakoje, – rašo jis, – mes vargiai galime tikėtis greitu laiku susilaukti tokio ministerių kabineto, kurio daugumas narių būtų jūreiviškos, veiklios ir toli reginčios iniciatyvos adeptai“⁴³.

Nesulaukęs nei valdžios, nei visuomenės pritarimo, mokslininkas po truputį, neskubėdamas tyrinėja galimybes kur nors toli nuo pavojingų geopolitinių regionų įkurti antrą, autonominę, Lietuvą iš to gyventojų pertekliaus, kuris yra priverstas emigruoti. Dar 1924 m. susidomėjo Kanados Kvebeko provincijos centrinės dalies laisvais molingų dirvų plotais, kuriuos vėliau ėmė dirbti prancūzai. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje K. Pakštas savo žvilgsnį nukreipia į Pietų Ameriką. Mano, kad iš Argentinoje ir Brazilijoje gyvenančių dešimčių tūkstančių lietuvių būtų galima atrinkti apie 2–3 tūkst. darbščių, padorių šeimų, turinčių šiek tiek santaupų. Kolonizacijon įsitraukusio banko nupirktas didžiulis žemės plotas lengvatinėmis sąlygomis būtų išdalytas šiam kolonistų branduoliui. 1927 m. K. Pakštas iškeliauja į Braziliją, tyrinėja lietuvių emigrantų gyvenimą⁴⁴. Įsitikina, jog Brazilijos vyriausybė nepalankiai vertina lietuvių autonomijos kūrimą San Paulo valstijoje, o socialinės ir kultūrinės sąlygos kelia daug nutautėjimo pavojų. Todėl yra priverstas susidomėti Afrikos žemyno kolonizacinėmis galimybėmis. 1930 m. vasarą iš valdžios gavęs nemokamą bilietą bei 3 tūkst. dolerių kelionės išlaidoms, porą mėnesių tyrinėja Pietų Afrikos valstybių gamtos, socialines, ekonomines bei politines sąlygas. Sugrįžęs daug kalba įvairiems visuomenės sluoksniams, pateikia pluoštą originalių straipsnių⁴⁵. Ypač daug rašo apie Angolą, kurios didžiosios aukštumos, esančios arčiau Atlanto, tinka nuolat gyventi europiečiams, o oro sąlygos žemdirbiams leidžia bent du kartus sėti ir pjauti,  galvijus visus metus ganyti laukuose. Analizuodamas 1885 m. prasidėjusią Angolos kolonizaciją, pastebi, jog iš 40 000 baltųjų dauguma yra administracijos, pramonės, prekybos įmonių ir kariuomenėje tarnaujantys portugalai. Nuo 1912 m. buvo ruošiami planai, vykdomi tyrinėjimai žydų tautiniam židiniui Angoloje įkurti, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas jų dėmesį vėl nukreipė į Palestiną. Po karo Angoloje nedideles kolonijos įkūrė vokiečiai, fašistinės Italijos vyriausybė nesėkmingai prašė portugalų valdžios leisti įkurdinti 30 000 kolonistų. 1929 ir 1930 m. Angoloje lankėsi trys lenkų ekspedicijos, ieškojusios vietos 100 000 ūkininkų apgyvendinti. K. Pakštas pastebėjo, jog „didžiųjų valstybių piliečiams portugalų valdžia stengiasi sudaryti įvairių kliūčių, nes prisibijo jų įtakos ir labai nenori, kad jie ten kolonizuotųsi. Į mažų tautų kolonistus, kurie neturi galimybių pasišaukti savo interesams apginti savo krašto laivyno, portugalai žiūri palankiau“⁴⁶.

Apskaičiavęs, kad Angolos sąlygomis smulkiam 100 ha ūkiui įsigyti ir įrengti reiktų apie 20 000 litų, K. Pakštas manė, jog Lietuva galėtų galvoti tik apie nedidelę 1000 šeimų koloniją. Jai labiausiai tiktų dalis Brazilijos lietuvių, jau pramokusių portugalų kalbos ir apsipratusių su specifinėmis šiltųjų kraštų ūkininkavimo sąlygomis. Aptardamas gausias biurokratines kliūtis, menką rinką, infrastruktūrą, K. Pakštas pabrėžė, jog „Angola vis dėlto nėra tokia medum ir pienu pasruvusi žemė, kaip kas iš tolo gali vaizduotis“, arba „vienintelė ir pati geriausia lietuvių kolonizacijai vieta“⁴⁷. Politiniu teisių požiūrių tinkamesnė jam