| po jo keršto žygių, atliktų dar prieš Kauno puolimą 1362 m.? Antrojo, dlugošiškojo varianto pranašumas yra tas, kad nereikia Vygando pasakojimui daryti „aštrios operacijos“, nors tokiu atveju šaltinio informacija priimama pasyviai. Jeigu tokiu atveju informacija priimama patikliai, susidaro maždaug toks vaizdas. Pabėgęs Kęstutis traukia link Elbingo; pelkėje prie Lybštato paleidęs žirgus, pasuka beveik priešinga kryptimi ir pėsčias (?!) pasiekia Mazoviją (Dlugošas aiškina, kad Kęstutis pasiklydo ir užuot patekęs į Lietuvą atsidūrė Mazovijoje). Pabuvojęs pas savo seserį jis pėsčias patraukia į kažkokią dykvietę, kur susitinka su lietuvių pasiuntiniais, antrą kartą atvykusiais į Marienburgą ir tik dabar gauna progą sėsti ant žirgo. Lietuvių būrys sėkmingai sugrįžta namo, o Kęstutis dar iki Kauno pilies apgulties 1362 m. pavasarį sugeba atlikti žygį prieš žuvininkus ir dar kartą trumpam pakliūti į nelaisvę (kaip aprašyta antrajame epizode). Kiek kritiškiau traktuojant Vygando pasakojimą, šį vaizdą reikėtų truputį pakoreguoti. Kęstutis, paleidęs žirgus pelkėje prie Lybštato, dykvietėje susitinka su lietuvių pasiuntiniais ir visi kartu patraukia į Mazoviją, iš kur grįžta į Lietuvą.
Galima tokia antrojo varianto schema:
1. Kęstutis pasislepia pelkėje prie Lybštato;
2. Dykvietėje susitinka su lietuvių pasiuntiniais;
3. Per Mazoviją grįžta į Lietuvą;
4. Surengia dar bent vieną žygį prieš Ordiną;
5. Susidūrimo metu antrą kartą trumpam patenka į nelaisvę ir mums nežinomu būdu grįžta į Lietuvą.
Tiek pirmasis, tiek antrasis variantas atrodo įtikinantys tol, kol šaltiniui nekeliame „nepatogių“ klausimų. Pavyzdžiui, antrajame variante ne visai aišku, kodėl namo, į Lietuvą, išskubantis Kęstutis atsiduria Mazovijoje? Dlugošo pastabą, kad Kęstutis tik dėl pasiklydimo atsidūrė Mazovijoje, galima paremti ir Vygandu Marburgiečiu, kuris nurodo, kad Kęstutis buvo neramus, kai susitiko su lietuvių pasiuntiniais (o tai rodytų susitikimą įvykus Vokiečių ordino teritorijoje) ir tuo metu visi drauge traukė namo, į Lietuvą. Vis dėlto Kęstutis atsidūrė Mazovijoje, o tai rodo, kad atsitiko kažkas, kas privertė jį pakeisti kelionės kryptį. Atrodo, kad tai ir turėjo būti įvykiai, aprašyti antrajame epizode. Galima pažymėti, kad savo laiku J. Dlugošas pasirinko paprastesnį kelią – jis tiesiog nekreipė dėmesio į Vygando pasakojimo pirmajame epizode minimus lietuvių pasiuntinius, ir tik dėl to jo pasakojimas pasidarė aiškesnis. Nepaisant visų šių pastabų akivaizdu, kad jos nepajėgia diskredituoti antrojo, dlugošiškojo varianto. Kas dabar gali pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų? Šiuo atveju reikia pabrėžti, kad esama šaltinių būklė neleidžia aprašyti Kęstučio pabėgimo iš Marienburgo vien perrašant šaltinius. Nė vienas variantas nėra gatavas. Kiekvienu atveju būtina interpretacija, kuri ir išryškina abiejų variantų pranašumus ir trūkumus. Kad ir kaip būtų, vis vien galima padaryti pagrįstą išvadą: Kęstutis į vokiečių nelaisvę buvo patekęs du kartus. Šiuo požiūriu J. Dlugošas teisus.
Kaip galima vertinti Vygando Marburgiečio pasakojimo apie Kęstučio sprukimą chronologijos „šokinėjimą“? Turbūt neįmanoma nustatyti, kaip pasakojimas apie Kęstučio pabėgimą atrodė kronikos originale. Tačiau iš tokio pavidalo, kokiu kronikos vertimas pasiekė mūsų laikus, atrodo, kad tai būta kelių pasakojimų, kurių žinios, sugulant pasakojimams ant popieriaus lapo, vietomis persidengė. Vygandas papasakojo, kaip Kęstutis per Mazoviją pasiekė Lietuvą, bet dar prisiminė kažką įdomaus ir pridūrė. Tai būdinga pasakojimui, perduodamam iš lūpų į lūpas. Susidaro vaizdas, kad Vygandas, aprašydamas šiuos įvykius, nesirėmė ankstesniais rašytiniais šaltiniais. Gyvų amžininkų prisiminimų nuoseklumas, prabėgus trims dešimtmečiams, ėmė eižėti ir juos tokius „nesušukuotus“ į savo kroniką įtraukė Vygandas |
dizainas ir programavimas giriaus