Politinius sprendimus daręs ne vien Jogaila, o kartu su „gens Lithuanica“ arba „natione Litwanos“. Terminai buvo vartojami įvedant krikščionybę. Dėl ko Lietuva ėjo į uniją su Lenkija? Sričių – Polocko, Smolensko ir kt. – atsiskyrimo grėsmė, vokiečių pergalingi puolimai Lietuvoje, asmeninės Jogailos ambicijos ir karūnos siekimas. Negalima sutikti su H. Paškevičiumi, kad Krėvos sutartis buvo skubota ir atsitiktinumo padarinys (dzielem przypadku)⁴⁷. Lenkai tenorėję Poliesės, Volynės ir Podolės, o bendros valstybės idėja buvusi Jogailos⁴⁸. Dauguma lenkų istorikų A. Levickio (1890), F. Konečnio (1893), A. Prochaskos (1897, 1914), S. Kutšebos (1914), O. Haleckio (1918 ir 1919), J. Jakubovskio (1920), O. Balcerio (1930), L. Kolankovskio (1930), M. Lovmianskio (1934) H. Paškevičius inkorporacijos teorijos neparėmė. Anot jo, nebuvo sudaryta bendra valstybinė institucija, kiti lenkų kanceliarijos dokumentai inkorporacijos nepatvirtina. Leno santykis, skirtingai nuo inkorporacinio, nenaikina valstybės. H. Paškevičius pareiškė: „Nėra argumentų, kad visai išnyko Lietuvos valstybingumas“⁴⁹. Valstybė, kurioje dauguma buvo stačiatikiai, valstybė, kuri turėjo šimtmečių tradicijas, vienu plunksnos brūkšniu negalėjo išnykti. Valstybių sujungimo forma nebuvo tuomet išspręsta.

Inkorporacijos teoriją sudrebino du lenkų teisės istorikai – A. Vetulani ir J. Adamus⁵⁰. A. Vetulani suformulavo naują inkorporacijos sampratą: 1. Glaudi, arba tiesioginė, inkorporacija (ścisleysza) ir 2. Platesnė inkorporacija (szersza), arba lenas. Pirmuoju atveju valdžią vykdo valstybė prijungtoje teritorijoje, nesvarbu, ar joje prieš tai buvo valstybė ar nebuvo. Antruoju atveju inkorporuota valstybė pasilieka atskiras politinis vienetas, bet jau su nevisišku suverenitetu. Leno santykiai buvo žinomi viduramžiais. Taikant konkrečiai šią teoriją glaudesnė inkorporacija buvusi tik tuomet, kai Jogailos vietininku buvo Lietuvoje Skirgaila, o platesnė inkorporacija prasidėjo, kai Lietuvoje buvo Vytautas.

Lvovo universiteto auklėtinis J. Adamus manė, kad inkorporacija buvusi tik lenkų ir Jogailos sumanyta, bet ji baigėsi visiška nesėkme – Lietuva pati apgynė atskiros valstybės statusą. Bet ir J. Adamus pripažino, kad 1385 m. buvo sumanyta inkorporacija ir net buvusi iš dalies realizuojama. Kunigaikščių homogialiniai aktai tai aiškiai patvirtina. Lietuva likusi suvereni užsienio atžvilgiu. Inkorporacija arba jos tendencijos ėmė nykti Vytautui atėjus į valdžią. Jis pajungė sau dalinius kunigaikščius ir vykdė savarankiškai užsienio politiką. Nuo 1401 m. turime neabejotinai leninį ryšį. Jogaila vadinosi „supremus dux“, bet faktiškuoju Lietuvos valdovu buvo „magnus dux“ Vytautas“⁵¹.

J. Adamus tezes bandė paneigti H. Lovmianskis⁵². Bet ir 1938 m. J. Adamus rašė prieš Lietuvos inkorporaciją⁵³. J. Adamus konfrontavo ir su rusų istoriku Ivanu Lappo. Jis pabrėžė I. Lappo šališkumą neigiant Liublino unijos paragrafus 1588 m. Lietuvos Statute⁵⁴. J. Adamus rašė apie XVII ir XVIII a. dvi valstybes – Lenkijos ir Lietuvos ir teigė, jog jos savo – valdymo ir teisės reikalus – tvarkė savarankiškai⁵⁵.

Penktasis lenkų istorikų suvažiavimas Varšuvoje 1930 m. nubrėžė unijos istorijoje šias