Visi sutaria, kad mūsų grožinės literatūros pradininkas yra Donelaitis, sukūręs savo "Metus" 7-ajame XVIII a. dešimtmetyje. Tačiau "Metai" buvo paskelbti tiktai 1818 metais ir tik nuo tada tapo gyva mūsų kultūros jėga. Tuo tarpu Antanas Strazdas savo rinkinį "Giesmės svietiškos ir šventos" išleido ketveriais metais anksčiau -1814 metais, ir tai buvo pirmas originalių lietuviškų eilėraščių rinkinys. Donelaitis tarsi peršoka per savo amžinin­kus į XIX a. pradžios kultūros dirvą, kur yra suprastas ir įvertintas. Ir būtent nuo XIX amžiaus prasideda permanentiškas, nors ir lėtas lietuvių grožinės literatūros plėtojimas. Todėl formali chronologinė riba, nuo kurios prasi­deda grožinės lietuvių literatūros istorija, irgi nėra visai neproblemiška. Geriausia išeitis turbūt ir yra daugelio mūsų literatūros istorikų išsirinkta: nesilaikant griežtos chronologijos, būtent Donelaičiu (o ne, pavyzdžiui, Ostermejeriu ar Milkumi) užbaigti senosios lietuvių literatūros istoriją ir kartu pradėti grožinės literatūros istoriją.

Pokario metais Lietuvoje norėta apskritai Donelaičiu pradėti lietuvių literatūros istoriją (kaip norėta ir visą Lietuvos istoriją, visą lietuvių kultūros istoriją ligi 1940 metų surinkti petitu). Reikėjo daug pastangų, kol lietuvių literatūrai buvo atkovoti keli šimtmečiai iš praeities - ne tik iki Mažvydo, bet ir iki metraščių (iki XIV a. pabai­gos). Dabar toks pavojus nebegresia, ir Donelaitis, pradėdamas naują etapą, nenubraukia ankstesnės literatūros reikšmės.

V. Religinės ir pasaulietinės literatūros problema

Religinė literatūra mūsų literatūros istorijoje iki XIX amžiaus ne tik figūruoja, bet ir vyrauja, kadangi pasau­lietinė literatūra tuo metu buvo kuriama kitomis kalbomis. Tačiau nuo XIX amžiaus apie lietuviškąją religinę lite­ratūrą jau beveik nekalbama. Kitaip sakant, kol nebuvo pasaulietinės, gerai buvo ir religinė; o kai atsirado pasau­lietinė - religinė jau nebereikalinga.