„Kariuomenės pirmūnais vadinami lietuviai kariai, kurie 1917–1919 metais, pasaulinio karo laiku svetimame krašte, Rusų kariuomenėje aukodamiesi sukėlė ir vykdė kariškai tautiškai sąjūdį, laisvai Lietuvos valstybei atstatyti ir jos ginkluotajai jėgai sudaryti.“7  Trumpai supažindinsime su šio sąjūdžio istorija. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daug lietuvių, kaip Rusijos valdininkų, jau tarnavo rusų kariuomenėje. Karas privertė pradėti mobilizacijas ir pagreitintus šaukimus, todėl 1915 m., vokiečiams okupavus Lietuvą, Rusijoje buvo nemažai lietuvių karių. Jų buvo visuose frontuose, pradedant Rygos įlanka, baigiant Kaukazu. Iš viso Rusijoje buvo apie 30 tūkstančių lietuvių karių8.

Šis tautinis ir karinis sąjūdis prasidėjo po 1917 m. vasario 23 d. (kovo 8 d.) revoliucijos, kuri sukėlė Rusijos valdytas tautas siekti savo prarastos laisvės. Sąjūdis apėmė ir tų tautų karius, kurie stengėsi išsiskirti iš bendrosios rusų kariuomenės ir „[...] sudaryti savo tautines organizacijas, kariuomenės vienetus ir ta jėga paremti savo tautos politinę kovą“9. Lietuvių karių sąjūdis, kaip ir kitų tautų, pirmiausia prasidėjo atskiruose kariuomenės vienetuose, o gegužės 25 d. Petrograde įvyko visuotinis 8810 delegatų suvažiavimas, atstovavęs 16 tūkstančių organizuotų karių11. Susirinkusieji nutarė kovoti už nepriklausomą Lietuvos valstybę ir tuo tikslu įsteigė Lietuvių karių sąjungą. Ji turėjo 8000 narių, tarp kurių buvo daugiau kaip 200 karininkų12. Buvo išrinktas šios sąjungos Centro komitetas, kurio pirmininku tapo karininkas Jonas M. Laurinaitis, vicepirmininku – karo valdininkas Aleksandras Žilinskas, sekretoriumi – karo valdininkas Jurgis Elisonas. Dėl Lietuvių karių sąjungos įtakos susikūrusiose tautinėse lietuvių karių dalyse dalyvavo: Vitebsko bataliono 1283 kareiviai ir 53 karininkai, Smolensko – apie 1000 kareivių ir 37 karininkai, Rovno – 700 ir 27, Sibiro – 416 kareivių ir 13 karininkų, Valko kavalerijos divizione – 200 kareivių ir 1 karininkas bei
3 puskarininkiai, ėję karininkų pareigas, Ungėnuose, 226 lauko ligoninėje – 150 kareivių ir
21 gydytojas13. Visi šie kariniai vienetai buvo sutelkę apie 4000 karių, pasiryžusių su ginklų rankose organizuotai grįžti į savo karštą ir ginti jo laisvę14. Nors jiems nepasisekė su ginklais pasiekti tėvynę, jie įvairiais būdais grįžo į Lietuvą. Kai kurie jų stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, kiti buvo mobilizuoti, bet buvo ir tokių, kurie iš šalies stebėjo kovas dėl šalies nepriklausomybės.

Kariuomenės pirmūnų sąjungos steigimas buvo kiek kitoks nei kitų buvusių karių organizacijų. Jis prasidėjo ne nuo organizacijos įkūrimo, bet nuo noro surinkti visus tuos, kurie kūrė lietuviškus dalinius Rusijos kariuomenėje 1918–1919 m. ir atšvęsti 20 metų sukaktį. Tik vėliau, organizuojant suvažiavimą, gimė ir pati idėja įkurti tautinio sąjūdžio dalyvius vienijančią organizaciją.

Mintį surengti 20 metų paminėjimą iškėlė mjr. Kazys Sabalys, tarnavęs Rumunijos fronte, 226 atsargos karo ligoninėje Ungėnuose. Jis parašė straipsnį į „Kardą“, kuriame „[...] skatino karius ir ne karius, buvusius 1917–1919 m. lie

---

7 Kariuomenės pirmūnų sąjungos įstatai // LCVA. F. 1446, ap. 1, b. 1, l. 124.

8 V. B-nas. Lietuvių karių sąjūdžio ir tautinių lietuvių dalių Rusijoje 1917–1919 m. dalyvių pirmasis suvažiavimas (L.K.S.S.) // Karys. 1937, rugsėjo 9–16, Nr. 37–38.

9 Vyriausybės atstovo brg. gen. K. Navako kalba Seime // Seimo stenogramos. 1939 m. sausio 26 d. 114/13 posėdis (IV nepaprastoji sesija), p. 10.

10 Lesčius V., p. 25.

11 Memorandumas Ministrui pirmininkui, Krašto apsaugos ministrui, Seimo pirmininkui. Ten pat, l. 10.

12 Sąjūdžio pradžia. Ten pat, b. 44, l. 2.

13 V. B-nas. Ten pat.

14 Memorandumas.... Ten pat, b. 1, l. 10.