BALTŲ VIETA BARBARŲ PASAULIO TIPOLOGIJOJE

(M. Ščiukino „septynių pasaulių“ teorijos plėtotės link)

Manvydas Vitkūnas

Doktorantas

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto

Archeologijos katedra

Tel. 268 72 84

El. paštas: ruta@palsatas.lt

Mes esame barbarai – sakau tą su didele pasididžiavimo doze, – kuriems pavyko savo barbariškumą išlaikyti. Net ypač žiauriomis sąlygomis. Mes labai galinga tauta. Labai karinga. (…) Europa, susidūrusi su baltais, juos išsyk atpažino kaip barbarus. (…) Su [jais] reikėjo kovoti, ir prasidėjo eilinis civilizacijų karas. Europa stipriai gavo į kaktą, bet baltai barbarai irgi lengvai neišsisuko (…)“¹ „Barbarai, kaip ir krikščionys, mokėjo mirti. Lygiai kaip ir šiandienos islamo fundamentalistai. Ir jie turėjo idėjų. Barbarai – fizinio viešpatavimo, krikščionys – dvasinio.
Jų keliai negalėjo nesusitikti.“² 

Barbarais (gr. barbaroi) Senovės Graikijoje buvo laikomi svetimšaliai, nemokantys graikų kalbos ir nepažįstantys jų kultūros, Romoje – Romos imperiją puldinėjančios tautos, pirmiausia germanai, ankstyvojoje krikščionybėje – kitatikiai. Vėlesniais laikais barbarais vadinti tamsūs, žiaurūs žmonės, kultūros naikintojai³.

Šio straipsnio tikslas – aptarti baltų vietą pasaulyje, kurį antikos žmonės vadino Barbaricum – svetimų, nepažįstamų žmonių pasauliu. Ankstyvaisiais viduramžiais baltai vėl buvo vadinami barbarais, nes neišpažino krikščionybės. Vadinamosios „barbarybės“ tarpsnį savo istorijoje išgyveno visos Europos tautos⁴. Barbaras – diskriminuojamas asmens nusakymas; sąvoka, kurios reikšmė nuo antikos laikų nuolat kinta ir kuria paniekinamai vienas kitą vadina priešininkai. Viduramžiais ši sąvoka ypač taikyta pagonims. Kokia baltų vieta tarp barbarų ir kodėl

___

¹ Beresnevičius G. Ant laiko ašmenų. Vilnius, 2002, p. 13–14.

2 Beresnevičius G. Modernybės paraštėse // Šiaurės Atėnai. 2004, vasario 17.

³ Visuotinė Lietuvių enciklopedija. T. II. Vilnius, 2002, p. 640.

⁴ Viduramžių žodynas. Sud. Peter Dinzelbacher. Vilnius, 20004, p. 70.