Sociologo Jameso Mahoney teigimu, Wallersteino aiškinimas, kodėl KPS išeities tašku tapo ne Kinija, o Europa, patenka į priklausomybės nuo kelio (angl. path dependence) teorijos tyrimo lauką. Joje momentas, kuriame įvyko „iešmus nustatantis“ pasirinkimas (KPS išeities taškas – Europa arba Kinija), iškyla kaip lemtingas istorinis atsitiktinumas, negrįžtamai predeterminavęs tolesnę jų raidą⁸⁵. Tarptautinių ekonominių santykių specialistė Susan Strange pripažįsta Wallersteino KPS teorijos įnašą (tiriant valdžios ir rinkos sąveiką) į tolesnę tarptautinės politinės ekonomijos plėtrą⁸⁶. Vaisingiausiai KPS teorijos idėjas pritaikė kultūros antropologai – įtraukė į savo tyrimo lauką „primityvias“ ir neeuropines kultūras, kurias eurocentrizmas buvo nuvertinęs kaip nepasižyminčias pažanga.

Shannonas, reziumuodamas KPS teorijos iškeltas problemas ir paskutinių dviejų dešimtmečių sociologijos ir istorijos mokslų diskusijas, jas redukuoja į šiuos klausimus: 1) kas moderniaisiais laikais sąlygoja visuomenių dinamiką ir nepastovumą? 2) kaip paaiškinti galios atsiradimą ir sumažėjimą? 3) kodėl kapitalizmas yra nestabilus ir linkęs į pasikartojančias krizes? 4) kodėl daugumai periferinių valstybių nepavyksta pasiekti ekonominio raidos augimo? 5) kokius pavidalus bei kryptis įgyja galia moderniais laikais? 6) kas lemia kapitalizmo atsiradimą ir branduolio valstybių sėkmę?⁸⁷ Atsakymai į šiuos klausimus leistų mums geriau suprasti ne tik praeities, bet ir šiuolaikinę visuomenę. Kita vertus, šie klausimai neišvengiamai suponuoja galutinių atsakymų nebuvimą, tačiau galimybė turėti geresnius atsakymus yra.

Išvados

1. Wallersteino KPS teorijos tyrimo objektas yra KPS atsiradimas ir raida. KPS susiformavo Europos ekonominio pasaulio pagrindu per „užsitęsusį“ XVI a. (1450–1640) ir egzistuoja iki šiol. KPS yra ekonominis pasaulis, pagrįstas kapitalistine gamyba ir darbo pasidalijimu, politiškai organizuotas suverenių, besivaržančių valstybių sistemos pavidalu. Ypač svarbus skiriamasis KPS bruožas yra diferenciacija į tris ekonomines zonas: branduolį, periferiją ir kvaziperiferiją (pagal vaidmenį pasauliniame darbo pasidalijime).

2. Svarbiausi teoriniai KPS šaltiniai yra priklausomybės teorija, F. Braudelio istorijos teorija, K. Marxo kapitalizmo teorija ir marksistinės imperializmo teorijos. Dėl vyraujančios marksistinių šaltinių reikšmės KPS galima laikyti neomarksistine teorija.

3. KPS raidą (nuo XVI a. iki XIX a. antrosios pusės) sudaro trys etapai: a) agrarinio kapitalizmo epocha – KPS raidos išeities taškas; b) prekybinio kapitalizmo laikotarpis – KPS sutvirtėjimo padarinys; c) KPS suglobalėjimo laikotarpis.

4. Wallersteino KPS teorijos kritikus galime santykinai skirti į dvi grupes – marksistinės pakraipos istorikus sociologus ir sociologus bei ekonomistus. Pirmieji parodo, kad KPS teorija stokoja empirinio adekvatumo ir ignoruoja klasinės struktūros ir ekonomikos vystymosi abipusį ryšį, perdeda pasaulinės rinkos svarbą šalių vidaus socialinei-ekonominei raidai, nukrypsta į ekonomizmą. Sociologai ir ekonomistai KPS teorijoje pasigenda institucijų povei-

___

84 Denemark A. R., Thomas P. K. The Brenner-Wallerstein Debate // International Studies Quarterly. 1988, Mar., vol. 32, no 1 (47–65), p. 663–664.

85 Mahoney J. Path Dependence in Historical Sociology // Theory and Society. 2000, vol. 29 (507–548), p. 520.

86 Strange S. Valstybės ir rinkos / Iš anglų k. vertė
K. Maniokas. Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 30–31.

87 Shannon R. T. An Introduction to the World-System Perspective, 1996, p. 212.