nes suprato, kad šie, susidoroję su N. Judeničo, A. Denikino bei A. Kolčako armijomis, vėliau galėtų visas savo jėgas mesti prieš Lenkiją. Be to, negalima pamiršti ir to svarbaus fakto, jog Lenkijos valstybės vadovas J. Pilsudskis nebuvo linkęs atsisakyti planų visas buvusios Lenkijos ir Lietuvos žemes, tarp jų ir Ukrainą, federacijos pagrindais pajungti Lenkijai.

Deryboms nesisekant, abi šalys ruošėsi karinėms operacijoms – J. Pilsudskis savo tikslams pasirinko Ukrainą, o bolševikai rengėsi didelei ofenzyvai prieš lenkus šiauriniame fronte ir 1920 m. pavasarį permetė į jį nuo kovų su „baltaisiais“ atpalaiduotas karines pajėgas. 1920 m. balandžio 25 d. lenkų armija netikėtai užpuolė bolševikus Voluinėje bei Podolėje ir po keleto sėkmingų operacijų gegužės 7 d. užėmė Kijevą bei visą dešiniakrantę Ukrainą. Tačiau netrukus raudonarmiečiams pavyko lenkus iš Kijevo išstumti.

Liepos pradžioje vienas iš bolševikų karvedžių M. Tuchačevskis šiaurės fronte prieš lenkus pradėjo didelę ofenzyvą. Po kelių dienų rusai prie Antos ir Berezinos upių pralaužė kairįjį lenkų kariuomenės sparną ir privertė trauktis visą lenkų frontą. Rusų spaudimas šiame fronte tolydžio stiprėjo. Jiems atsivėrė laisvas kelias į Vilnių. Didėjant pavojui maždaug 450 km ilgio lietuvių–lenkų demarkacinėje linijoje buvusi lenkų gen. A. Boruščako vadovaujama vadinamoji II lietuvių ir gudų divizija sparčiai traukėsi, dar bandydama Švenčionyse sudaryti Vilniaus gynimo rezervą.

Dėl nesėkmių bolševikų fronte dar nuo 1920 m. birželio vidurio lenkų politika Lietuvos atžvilgiu ėmė pastebimai keistis. Tomis dienomis Kaune lankęsis Seimo narys lenkų diplomatas V. Kameneckis, lydimas Lenkijos socialistų partijos (PPS) atstovo M. Niedzialkovskio, bandė iš Lietuvos vyriausybės išgauti aiškų pareiškimą, jog, Lenkijai kariaujant su Sovietų Rusija, Lietuva oficialiai pasiskelbs neutrali⁶.

Minėtos lenkų pastangos liko be rezultato – jie pažado dėl Lietuvos neutralumo negavo.

Ypač griežtai reikalavo keisti lenkų politikos kryptį Lenkijos generalinio štabo viršininkas gen. St. Halleris, teigdamas, jog grėsmingą Lenkijai valandą santykių su Lietuva sunormavimas būtų labai reikšmingas šaliai. Bet Lenkijos vyriausybė gen. St. Hallerio įspėjimo nepaisė⁷.

Tačiau bolševikams visu frontu pradėjus puolimą prieš lenkus ir jį sėkmingai tęsiant, Lenkijos užsienio reikalų ministras E. Sapieha 1920 m. liepos 4 d. savo vyriausybės vardu visgi pripažino Lietuvą de facto, nors notoje tarp abiejų valstybių buvusių teritorinių ginčų net nepaminėjo⁸.

Lietuvos vyriausybė, šio lenkų diplomatinio žingsnio nelaikydama ypatingu geros valios pasireiškimu, tik liepos 24 d. padėkojo Lenkijai už pripažinimą de facto ir norą sueiti į draugiškus santykius⁹.

Abiejų pateiktų notų turinys rodo, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiuose nieko ypač naujo neįvyko. Šių šalių politinis nusistatymas tebebuvo tas pats – Lenkija nesutiko užleisti Vilniaus Lietuvai, o Lietuva neparodė noro išsižadėti savo sostinės. Todėl praktiškai lenkų nota neturėjo beveik jokios reikšmės. O tolesni lenkų kariuomenės pralaimėjimai bolševikų fronte suteikė lietuviams viltį atgauti savo sostinę Vilnių bei Vilniaus kraštą ir jie tam ruošėsi.

Lenkams bolševikų fronte pralaimint, Lenkijos vyriausybės vadovas V. Grabskis 1920 m. liepos 9 d. išvyko į Belgijos miestą Spa, kur tuo

___ 

6 P. Lossowski. Stosunki Polsko-Litewski…, p. 166, 207.

7 Ten pat, p. 207–208.

8 J. Urbšys. Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai // Mūsų žinynas. Kaunas, 1930, t. 19, p. 270–271.

9 Ten pat, p. 271–272.