džių į Maišiagalą, o paskui į Vievį tartis su lietuvių valdžios atstovais dėl pasidavimo sąlygų. Liepos 15 d. Vievyje buvo pasirašyta kapituliacijos sutartis, kuria remiantis lenkų kariai turėjo sudėti ginklus ir vykti į lietuvių stovyklas. Papulk. Modelskio aiškinimu, jo vedamą pagrindinę vorą prie Geišiškių bažnytkaimio, netoli Neries upės, užpuolė bolševikai. Lietuvių konvojui pabėgus, brigados daliniai susirėmė su bolševikais ir juos atmušė. Todėl brigados padėtis pasikeitė, sutartis su lietuviais atseit nebeteko teisinės galios. Visgi papulk. Modelskio daliniai, dvi dienas žygiavę Lietuvos teritorija, toliau ieškojo lietuvių dalinių, kuriems galėtų pasiduoti, ir liepos 18 d. juos surado Žiežmarių apylinkėje²⁹.

Kelia abejonių teiginys, jog brigadą ties Geišiškėmis užpuolė bolševikai. Ši vietovė buvo jau lietuvių kariuomenės užnugaryje ir bolševikams žygiuoti į Lietuvos gilumą tuo metu nebuvo prasmės. Galima manyti, jog lenkai, lydimi negausaus lietuvių konvojaus, nutarė juo atsikratyti ir bandyti prasiveržti prie savųjų. Tokią prielaidą patvirtina ta aplinkybė, jog lenkų brigada, persikėlusi į kairįjį Neries krantą, buvo Vievio apylinkėje, iš kur, perėjusi Kaišiadorių–Kauno geležinkelio liniją, pasuko į vakarus. Žygiavo sparčiai, naktimis per miškus, vengė didesnių kelių ir gyvenviečių. Apėjusi Kaišiadoris iš šiaurės vakarų pusės, pasuko į pietus, Kruonio link, vengdama susitikti su didesnėmis lietuvių kariuomenės jėgomis. Tuo metu lietuvių kariuomenės dalys buvo nužygiavusios Vilniaus link ir lenkų brigada atsidūrė tolimame mūsų kariuomenės užnugaryje.

Labai skiriasi ir įvairių autorių nuomonės dėl minėtos brigados sudėties ir jos karių skaičiaus. Antai karin. J. Petruičio tvirtinimu, joje buvo apie 3000–3500 vyrų³⁰, K. Ališausko teigimu – apie 60 karininkų ir 800–900 kareivių, o P. Žilys mini 3500 karių³¹. Dr. A. Rukša įsitikinęs, jog arčiausiai tikrovės bus lenkų papulk. Modelskio pateiktas internuotųjų skaičius – apie 2000³².

II pėst. DLK Algirdo pulko vadovybė žinojo, jog lenkų brigada yra mūsų kariuomenės užnugaryje. Armijos vadas gen. ltn. St. Nastopka 1920 m. liepos 16 d. II divizijos vadui gen. ltn. M. Katchei pasiųstoje telefonogramoje Nr. 666 pranešė, jog iš Žaslių į Kaišiadoris žygiuoja internuota lenkų brigada, Vievio rajono miškuose nemažai ginkluotų lenkų grupių. Jis įsakė tuojau vieną batalioną pasiųsti į Vievį, o kitus du – į Kaišiadoris ir lenkus nuginkluoti³³.

Buvo įsakyta II pėst. pulko raitųjų žvalgų komandai sekti brigados judėjimą. Komanda brigados nesusekė, ieškojo į rytus nuo Kaišiadorių ir Žiežmarių, o brigada apėjo Kaišiadoris iš vakarų pusės. Ji buvo pastebėta, kai pasuko į pietus Kruonio link ir perėjo geležinkelį Kaišiadorys–Kaunas. Ankstyvą liepos 18 d. rytą II pėst. pulko III bataliono vadui kpt. J. Petruičiui buvo įsakyta brigadą pasivyti, nuginkluoti ir internuoti³⁴.

Gavęs įsakymą, kpt. J. Petruitis nurodė kpt. E. Noreikai surinkti visas Gudienos kaimo, kur stovėjo batalionas, pastotes bei visą savo gurguolę ir, gerai apsiginklavus, vytis lenkų brigadą. Pakeliui Žiežmariuose dar buvo paimta mokomoji kuopa. Lenkų brigada buvo aptikta poilsiaujanti prie Vekonių kaimo, 3 km nuo

___ 

29 Dr. A. Rukša. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės..., p. 447–449.

30 J. Petruitis. Laisvę ginant, p. 45; 47.

31 K. Ališauskas. Istorinės pastabos // Karys. Bruklinas, 1974, Nr. 2, p. 54.

32 Dr. A. Rukša. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės..., p. 452.

33 Armijos vado gen. ltn. S. Nastopkos 1920 m. liepos 16 d. telefonograma Nr. 666 II divizijos vadui // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 218, l. 1.

34 K. Ališauskas. Istorinės pastabos…, p. 54.