kad reikia ir antro susitikimo, į kurį būtina pakviesti redakcinės kolegijos narius. Šio susirinkimo protokolas atsidūrė ant LKP CK pirmojo sekretoriaus darbo stalo. Tai, jog pastarajame pokalbyje nedalyvavo nė vienas spaudai ruošiamos sintezės redkolegijos narys, o 1956 m. gegužės 16 d. vykusio Lietuvos TSR istorijos trumpojo kurso – vadovėlio svarstymo protokolas vėliau pateko į Sniečkaus asmeninį fondą (ne į LKP CK biuro arba Partijos istorijos instituto fondus, kas būtų logiškiau) leidžia teigti, kad partijos elitas, suvokdamas naujų permainų imperijos centre pradžią, nutarė „tyliai“ ir „dėl visa ko“ patikrinti, kokia situacija klostosi praeities tyrinėtojų bendrijoje. LKP CK biurui rūpėjo sužinoti, ar jo ir Žiugždos pastangomis įsigalėjęs diskursas atitinka naujos konjunktūros poreikius ir yra atsparus potencialiems kaltinimams ideologinio ir politinio pobūdžio „klaidomis“.

Į šiuos klausimus turėjo atsakyti antrasis susitikimas, vykęs 1956 m. liepos 6 d. LKP CK biure. Šiame posėdyje dalyvavo 1956 m. gegužės 16 d. itin aštriai Žiugždos vadovaujamo kolektyvo rengtą tekstą kritikavę Mickevičius, Meškauskas, Macevičius ir Šarmaitis, LKP CK biurui atstovavo sekretorius Vladas Niunka ir Kultūros skyriaus vedėjas Jonas Zinkus. Istorijos instituto ir leidinį ruošiančio kolektyvo vardu posėdyje dalyvavo direktorius Žiugžda ir Juozas Jurginis. Dar vienas susirinkimo dalyvis – Partijos istorijos instituto darbuotojas Povilas
Štaras21.

Kaip ir pirmą kartą, LKP CK atstovas leido susirinkusiems mokslininkams bei funkcionieriams suprasti, jog nauja situacija verčia atidžiai apsvarstyti istorikų produkciją22. Po trumpo ir nerišlaus įžanginio Žiugždos žodžio pirmasis kritines pastabas pasakė Macevičius, aptaręs Lietuvos prijungimo prie Rusijos vaizdavimą vadovėlyje. Jo nuosprendis: „Klausimas išspręstas dirbtinai, o nuolatinis pabrėžimas vadovėlyje Rusijos įtakos perauga į savo priešybę. Žodžiu, vadovėlyje šių dienų politika perkeliama į praeitį.“23  Macevičiui pritarė Mickevičius: „Lietuvos prijungimas prie Rusijos per trečiąjį Žečpospolitos padalijimą vadovėlyje idealizuojamas. Prijungimas neatitiko lietuvių tautos interesų.“24 Jis taip pat atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį į tai, kad aptariamojo teksto autoriai stengiasi sumenkinti LDK valdovus, kurie lietuvių visuomenėje yra mylimi. Pagrįstas abejones Mickevičiui kėlė ir tekste pateikiama XIX a. pab. įvykių traktuotė. Šias pastabas papildė kritiškas Meškausko žvilgsnis. Istorijos-filologijos fakulteto dekanas tęsė Mickevičiaus mintį dėl LDK valdovų vaizdavimo pareikšdamas, jog vadovėlyje „nėra Lietuvos politinės istorijos“25. Meškauskas paragino posėdyje dalyvaujančius redkolegijos narius pirmiausia parodyti, jog „krikščionybės įvedimas buvo progresyvus reiškinys ir tik vėliau parodyti jos reakcingas puses“26. Grįždamas prie trečiojo padalijimo klausimo Istorijos-filologijos fakulteto dekanas negailestingai pareiškė, jog: „Prijungimas Lietuvos prie Rusijos taip nušviestas, kad atrodo, jog lietuvių tauta nepilnavertė.“27 Su anaiptol ne visomis Meškausko pasakytomis pastabomis buvo linkęs sutikti Šarmaitis paprieštaraudamas, jog politinės istorijos stygius sintezėje nėra trūkumas: „Šis klausimas turi būti nušviestas kitose knygose, monografijose.“28 Tačiau Partijos istorijos instituto direktorius pritarė kitų posėdžio dalyvių nuomonei, jog lietuvių ir rusų santykiai idealizuojami, o XIX a. nacionalinio judėjimo klausimai

---

21 Žr.: LYA. F. 3377, ap. 17, b. 7, l. 1–5.

22 Šį kartą susitikimą pradėjo Zinkus, apeliuodamas į TSKP XX suvažiavimą bei jo nutarimus.

23 Ten pat, l. 2.

24 Ten pat.

25 Ten pat, l. 3.

26 Ten pat.

27 Ten pat.

28 Ten pat.