J. Kiaupienė tai ir pradeda daryti. Taigi mūsų straipsnio tikslas – atnaujinant diskusiją, pažvelgti į Lietuvos istorijos periodizacijas, ypač perspektyviausius jos modelius, iš visuomenės arba socialinės istorijos plačiąja prasme⁷  pozicijų.

2. Kokios Lietuvos istorijos periodizacijos buvo iki šiol?

2.1. Politinės arba įvykinės
istorijos modelis

Užtenka palyginti pirmosios kritinės Lietuvos istorijos – 1776 m. Augusto Ludwigo Schlözerio periodizacinį modelį⁸  su klasikiniu lietuviškuoju 1936 m. Adolfo Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos modeliu⁹  bei naujausios sintezės¹⁰  periodizacija. Pamatysime, kad (nors periodizacija nė viename šių veikalų specialiai neaptariama – ją reikia rekonstruoti iš turinio) jų koncepcija yra ta pati – tai „valstybingumo“ istorijos periodizacija su Mindaugo laikų, Krėvos sutarties, Liublino unijos bei padalijimų akcentais ir Lietuvos valstybingumo būklę įvardijančiomis sąvokomis.

Čia imama tik prielanki Lietuvos valstybingumui linija. Tačiau tokia schema rėmėsi ir lenkų bei rusų istorikai, Lietuvą visų pirma suvokę kaip jų civilizacijų kovos areną. Antai dažnas lenkų istorikas Lietuvą po Krėvos ar Liublino unijų laikė Lenkijos istorijos dalimi, o Matvejus Liubavskis ir dažnas rusų istorikas buvo įsitikinę, kad vos ne nuo pat savo istorijos pradžios Lietuva buvo „lietuvių ir rusų valstybė“ (dar ir šiandien kai kas senąją Lietuvą vadina „baltarusių ir lietuvių“ ar tik „baltarusių“ valstybe), nuo Krėvos ar Liublino nujudėjusi „neteisinga“ lenkiška ar vakarietiška linija, kol viską sustatė į vietas Lenkijos–Lietuvos padalijimai. Taigi dominuojanti Lietuvos istorijos koncepcija 200 metų nesikeičia. Kodėl?

Paprastai šiuo modeliu paremta Lietuvos istorijos sintezė vadinama politine istorija. Tačiau politinė istorija šiuolaikiniu požiūriu – tai socialinė valdžios ir apskritai politinių struktūrų istorija, todėl tradicinę sintezę derėtų vadinti įvykine istorija. Tokios istorijos objektas yra valstybė, ypač jos valdovų ar didžiųjų asmenybių, įgijusių politinių galių, veiksmai ir sumanymai – tai laikoma vertybe, istorijos varomąja jėga. Antra vertus, istorikų pažintinės prielaidos rėmėsi ne vien mokslo teorijomis, bet ir valstybių interesais ar tautinėmis ideologijomis, todėl, net akcentuojant tuos pačius lūžius, gana skyrėsi epochų įvertinimai. Taigi atsakymas į klausimą, kodėl nesikeitė Lietuvos istorijos modelis, yra toks: nesikeitė todėl, kad išliko ta pati metodologija, skyrėsi tik vertybinės orientacijos (ideologinis istorijos mokslo užnugaris). Tačiau įvykinė istorija, objektu laikanti tik valstybę, iš esmės teigia istorijos nepalygina-

___

karų istoriografijoje yra „moderniąją istoriją“ pradėti prancūzų revoliucijos ir Napoleono epocha. Bolševikų perversmo niekas revoliucija nebenori vadinti, tačiau periodizacinė riba išliko. Plg.: Brazauskas J., Jurkevičius S., Petrauskas K. Naujųjų amžių istorija: nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vadovėlis 9 klasei. Vilnius, 2001.

7 Apie šią istoriografijos paradigmą žr. jau klasikiniu laikomą J. Kockos veikalą: Sozialgeschichte: Begriff – Entwicklung – Probleme. 2, erweiterte Auflage. Gottingen, 1986, taip pat socialinės istorijos autoritetų H. U. Wehlerio, J. Kockos, R. Kosellecko, D. Langewiesche’s ir kitų tekstus rinkinyje: Sozialgeschichte in Deutschland: Entwicklungen und Perspektiven im Internationalen Zusammenhang. Hg. W. Schieder, V. Sellin. Bd. 1: Die Sozialgeschichte innerhalb der Geschichtswissenschaft. Göttingen, 1986.

___

8 Schlözer A. L. Geschichte von Litauen als einem eigenen Großfürstentume, bis zum J. 1569. Göttingen, 1776 (Halle, 1785).

9 Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka. Kaunas, 1936 (fotografuotinis leidimas: Vilnius, 1989).

10 Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius, 1995 (I leidimas), 1998 (II pataisytas ir papildytas leidimas), 2000 (III leidimas), žr. taip pat: Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. The History of Lithuania before 1795. Vilnius, 2000.