| Šio straipsnio autorius 2002 m. įteiktoje spaudai stambioje monografijoje113, remdamasis gausia archyvine medžiaga ir įvairiais kitais šaltiniais, pateikia platų ir vientisą visos Lietuvos kariuomenės dalyvavimo Nepriklausomybės kovose vaizdą: apibūdina atkurtos Lietuvos valstybės ir nedraugiškai jos atžvilgiu nusiteikusių tuometinių kaimyninių šalių – Sovietų Rusijos, Lenkijos bei bermontininkų – savitarpio santykius, jų aštrėjimą, laisvės kovų priežastis, eigą, pobūdį ir padarinius. Knygoje daug vietos skiriama tiek krašto aukščiausiosios karinės vadovybės, generalinio štabo, kai kurių frontų, brigadų, divizijų, pulkų, batalionų, kuopų, būrių, tiek šaulių, partizanų grupių, o kartais ir pavienių kovotojų veiksmams ir žygiams bei kovų epizodams aptarti. Knygos medžiagą papildo 45 mūšių schemos, priedai ir kt.
Nepriklausomybės kovų eigą ir padarinius geriau suprasti padeda ir memuarinė literatūra. Iš reikšmingesnių darbų reikėtų išskirti anksčiau minėtą S. Butkaus redaguotą Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių knygą „Savanoris 1918–1920“. Joje randame daugelio karių atsiminimus apie vykusias sunkias kovas, kai kurių kovotojų žygdarbius ir kt.
1934 m. išėjo kovų su bermontininkais metu buvusio Šiaulių miesto ir apskrities komendanto A. Bironto atsiminimų knyga „Bermontininkams Lietuvą užpuolus“114. Tuo metu dauguma Lietuvos gyventojų apie bermontininkus [dar vadinamus ir kolčiakininkais – V. L.] težinojo tik tiek, kad jie buvę Lietuvos priešai ir, ties Radviliškiu sumušti, grįžo atgal į Vokietiją. A. Birontas savo knygoje ir paaiškina, kas buvo tie bermontininkai, iš kur jie atsirado, kokie buvo jų tikslai Lietuvoje, ir išryškina kraštui grėsusį didelį pavojų, galėjusį pasibaigti nepriklausomybės praradimu.
Reikšmingi yra vokiečių generolo majoro D. Šrioderio atsiminimai115 apie saksų savanorių dalis Lietuvoje 1919 m. ir jų paramą besikuriančiai mūsų kariuomenei kovų su bolševikais pradžioje. Pažymėtina, kad autorius juose daugeliu atveju pernelyg išpučia tiek saksų savanorių, tiek savo paties nuopelnus, tačiau jo darbe randame ir vertingų žinių apie tuometinę sunkią padėtį besiorganizuojančioje Lietuvos kariuomenėje.
1938 m. pasirodė buvusio Santarvininkų komisijos Baltijos šalyse pirmininko generolo A. Niesselio memuarai116 apie vokiečių išsikraustymą iš minėtų šalių 1919 m. Nors jų autorius ne visuomet buvo objektyvus Lietuvos vyriausybės ir jos karinės vadovybės atžvilgiu, spręsdamas bermontininkų iškraustymo iš Lietuvos problemą neretai jiems nuolaidžiavo, tačiau, matydamas lietuvių tautos ir jos kariuomenės tvirtą pasiryžimą išsaugoti savo nepriklausomybę, atkakliai reiškė santarvininkų valią vokiečiams, reikalavo iš jų gerbti Lietuvos laisvę ir nustatytu laiku iš jos išvykti.
Itin vertingi yra atsargos pulkininko J. Petruičio, nuo pradžios iki pabaigos aktyviai dalyvavusio Nepriklausomybės kovose, atsiminimai. Jų pirmasis tomas apie kovas su bolševikais ir bermontininkais pasirodė 1934 m., o antrasis – apie kovas su lenkais – 1937 m.117 Pats visą laiką dalyvavęs pirmosiose kovotojų eilėse, autorius turėjo progos be jokių tarpininkų matyti mūsų jaunosios kariuomenės pirmuosius žingsnius, jos pasisekimus ir nesėkmes. Pažymėtina, kad pirmame atsiminimų tome aprašomos buvusios kovos kartais atrodo lyg atitrūkusios nuo besikuriančio nepriklausomo gyvenimo fono, kuriame jos iš tikrųjų vyko. Tuo tarpu antrame tome, rašytame
____________________________________________________
114 A. Birontas. Bermontininkams Lietuvą užpuolus. Kaunas, 1934.
115 Gen. mjr. D. Schröder. Die Sächsischen Freiwilligen-Truppen in Litauen 1919. Dresden, 1933 (vertė į lietuvių kalbą kpt. J. Jakštas – Saksų savanorių dalys Lietuvoje 1919 m. // Karo archyvas, t. 6, p. 181–232).
116 Gen. A. Niesselis. Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos šalių. Kaunas, 1938.
117 Ats. plk. J. Petruitis. Mūsų žygiai. Kaunas, 1934. T. 1; 1937. T. 2. |
dizainas ir programavimas giriaus