yta koncepcija iki šiol yra produktyviausia LDK kultūros istorijos samprata, leidžianti įžvelgti civilizacijos plėtrą ir Baroko epochoje.

Vis dėlto šių koncepcijų Z. Ivinskis nerealizavo: savo Lietuvos istorijos sintezėje jis pasirinko iš esmės įvykinį modelį.

Sovietinės lietuvių istoriografijos metodologinį ir ideologinį reljefą esame aptarę¹⁸. Po oficialiai deklaruota „marksizmo-leninizmo“ metodo-
logine orientacija slypėjo kelios paradigmos – romantinis ir komunistinis pragmatizmas, istorizmas arba empirizmas. Marksizmo, kaip euristinės metodologijos (priskiriamos istorizmo įveikos – taigi visuomenės istorijos – paradigmoms), aptikome tik neoficialiame diskurse žinomoje
E. Gudavičiaus koncepcijoje, akcentuojančioje Rytų visuomenių specifiką ir Rusijos bei Lietuvos priklausymą skirtingiems istoriniams regionams, bei su tam tikromis išlygomis – J. Jurginio veikale „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“¹⁹.

O sintezėse apie jokią kūrybą nebuvo galima galvoti. Nors kiekvienos sintezės projektavimo metu buvo organizuojamos diskusijos periodizacijos klausimais, Lietuvos istorija buvo brukama į Rusijos istorijos modelį. Svarbiausiomis cezūromis tapo 1861 m. baudžiavos panaikinimas Rusijos imperijoje, 1917 m. Spalio perversmas, su kuriuo siejamas bandymas įkurti sovietų valdžią Lietuvoje 1918–1919 m. ir 1940 m. okupacija, interpretuojama kaip socialistinė revoliucija. Visa tai buvo iš viršaus nuleista „leninizmo-stalinizmo“ schema²⁰.

Kai reikėdavo šią, o ypač feodalizmo laikotarpių, schemą detalizuoti, visada kildavo problemų. Tačiau K. Markso formacijos buvo interpretuojamos grynai ekonomistiškai iš rusiškojo „lenininio-stalininio“ modelio paimant dar ir „feodalinį susiskaldymą“ bei pateikiant teorinę „naujovę“ apie „pusiau feodalizmą“ (taikomą IX–XII a. visuomenei). Bet kuriuo atveju „baziniai“ procesai matomi izoliuotai nuo „antstatinių“, o šie apskritai nestruktūrinami.

___

¹⁸ Žr.: Bumblauskas A. Konfliktai Lietuvos sovietinėje istoriografijoje: psichologija ar metodologija? // Sovietinė Lietuvos istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Vilnius, 1999.

¹⁹ Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962. Nors J. Jurginis baudžiavą ir Vakaruose, ir Lietuvoje, ir Rusijoje suprato kaip sinchronišką reiškinį (juo labiau kad klasikiniu baudžiavos modeliu laikomas, regis, rusiškasis variantas), būtent savo baudžiavos koncepcija švelniai, bet fundamentaliai nusigręžė nuo F. Engelso „antrosios baudžiavos laidos į Rytus nuo Elbės“ koncepcijos, teigdamas, kad Lietuvoje galima kalbėti tik apie tos pačios baudžiavos laidos stiprėjimą.

²⁰ Kaip metodologiškai ydingi buvo įvertinami J. Jurginio bandymai reabilituoti istoristinį valstybingumo modelį vartojant „feodalinės“, „buržuazinės“ ir „socialistinės“ valstybės sąvokas. Žr. A. Švedo disertacijos „Lietuvos sovietinės istoriografijos metodologinis reljefas“ rankraštį.