Lentelė

Kaip žinoma, Lietuvos universitete (nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo universitetas) istorijos skyriai buvo dviejuose fakultetuose: Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų. Pastarajame veikė Lietuvos istorijos ir Visuotinės istorijos katedros. Įvairiu laiku mokomąjį personalą sudarė daugiau kaip 20 istorikų24. Archeologijos studijomis buvo susirūpinta ir padėti pagrindai šio mokslo universitetiniam gyvavimui tik 4-ame deš., iš studijų užsienyje grįžus jaunam archeologui Jonui Puzinui. Etnologijos ir tautosakos studijas buvo patikėta organizuoti Jonui Baliui25.

Didžioji dalis mokomojo personalo istorikų tiek Latvijos, tiek Lietuvos universitete buvo baigę studijas prieš Pirmąjį pasaulinį karą arba bent jas pradėję. Jie dažniausiai studijavo Rusijos ir Vokietijos universitetuose. Tai būdinga ir Latvijos, ir Lietuvos atveju. Minėtų šalių istoriografijos mokslinis lygis, orientacijos, be abejo, paliko ryškų pėdsaką Latvijos ir Lietuvos istorikų metodologinėse pažiūrose, dėstymo metodikoje ir pan. Jau vien dėl šios priežasties Latvijos ir Lietuvos istorikai, bent teoriškai, nesunkiai galėjo rasti bendrą kalbą (žr. 1 lentelėje pateiktą kai kurių Latvijos ir Lietuvos universitetų istorikų studijų vietą).

Tačiau panaši studijų geografija netapo Latvijos ir Lietuvos istoriografijas suartinančiu veiksniu. Iš esmės kontaktai liko individualių iniciatyvų lygmens.

Šiandieninėje Latvijos istoriografijoje pažymima, kad nauja situacija Latvijos moksle susidarė po 1934 m. K. Ulmanis jau 1935 m. pasisakė dėl Latvijos mokslų akademijos įkūrimo26. Tokia linkme ir buvo vykdoma praktinė veikla. 1936 m. sausio 14 d. įsakymu buvo įkurtas Latvijos istorijos institutas. Įstatymą Apie Latvijos istorijos muziejų 1936 m. išplatino Valdybos šauklys (Valsts Vestneša, Nr. 13). Galima

---

24 Vytauto Didžiojo universitetas 1922–2002. Kaunas, 2002, p. 114.

25 Ten pat, p. 114.

26 Henings D. Nacionālā kustība un nacionālās valsts tapšana Latvija // LVIZ. Rīga, 1995. Nr. 1, p. 65.