Išskyrus keletą mokslininkų (C. Humphrey, N. Ries, V. Volkov) atliktas studijas, daugelis kitų komunizmą ir pokomunizmą tiriančių antropologų apsiriboja šalių, neįėjusių į Sovietų Sąjungą, studijomis. Nuosavybės santykių atžvilgiu jų išvados yra priimtinos tik iš dalies, nes daugelyje sovietinio bloko šalių egzistavo apriboto privataus sektoriaus komercinė veikla, pasireiškianti kooperatyvinės nuosavybės forma (pvz., sovietmečio Lenkijos žemės ūkio bendrovės). O Sovietų Sąjungoje iki pat „pertvarkos“ laikotarpio bet kokia privataus sektoriaus pridėtinio produkto gamybos realizacija buvo traktuojama kaip nelegali.

Iš civilizacinės istorijos pozicijų artimiausiai su tiriama problema yra susijusi lietuvių istoriko Edvardo Gudavičiaus Lietuvos, kaip vakarietiškosios civilizacijos periferijos modelio, koncepcija, akcentuojanti individualaus ūkininkavimo aspekto svarbą, kaip kultūrinio / civilizacinio priklausomumo rodiklį¹⁰.

Atlikti antropologiniai posovietinės Lietuvos tyrimai nuosavybės santykių fenomeną analizuoja periferiškai. Paminėtinos tik kelios gyventojų darbo sampratos ir vertybinių nuostatų transformacijos studijos. Tai danų antropologės Pernile Hohnen daktaro disertacija, tirianti posovietinę Gariūnų turgaus atskirtį, kaip sovietinio mentaliteto padarinį¹¹, bei Irminos Matonytės posovietinio elito tyrimai, iš dalies nagrinėjantys ir sovietinės nomenklatūros įtaką posovietiniam turto pasiskirstymui¹².

Sąvokų aptarimas

Anksčiau aptarto teorinio lauko bei nuosavybės santykius apibrėžianti terminija yra gana paini ir prieštaringa, todėl suponuoja trumpą pagrindinių sąvokų ir terminų aptarimą.

Pirmiausia iškyla tirtų laikotarpių apsibrėžimo problema. Straipsnyje vartojamos sovietmečio / posovietmečio bei transformacijos (pereinamojo) laikotarpio sąvokos. Kadangi mokslinėje polemikoje iki šiol netyla ginčai dėl tinkamiausių Sovietų Sąjungos egzistavimo ir po žlugimo ėjusio laikotarpių apibrėžimų, šiame straipsnyje vengiama ideologinio laikotarpių apibūdinimo spekuliacijų (pvz., komunistinis / pokomunistinis, socialistinis / posocialistinis). Darbe naudojamas chronologinis sovietmečio apibrėžimo principas, apimantis netekusios valstybingumo Lietuvos buvimą Sovietų Sąjungos sudėtyje 1940–1941 m. ir
1944–1990 metais.

Posovietmetis – Lietuvos valstybės laikotarpis, prasidėjęs atkūrus nepriklausomybę 1990 m. Eo ipso kyla nesusipratimų ir apibrėžiant atsikūrusios valstybės reformų laikotarpį, vadinamą perėjimo, tranzitiniu, transformaciniu. Pagrindinės diskusijos kyla dėl „pabaigos taško“ problematikos. Apibūdinant minėtą laikotarpį, iškeliamas „naujumo“ atsiradimo / kūrimo aspektas. Šiuo atveju transformacijos / perei

___

9 Hann Ch. Postsocialism: Ideals, Ideologies and Practices in Eurasia. New York, 2002, p. 89.

10 Gudavičius E. Lietuvos europėjimo kelias: istorinės studijos.Vilnius, 2002, p. 19–20.

11 Hohnen P. Market out of Place? Remarking Economic, Social and Symbolic Boundaries in Post-Communist Lithuania. Kophengagen, 1997, p. 28.

12 Matonytė I. Posovietinio elito labirintai. Vilnius, 2001, p. 21.