3. Įteisinta Otono Didžiojo hercoginių vyskupijų sistema (kaip Bažnyčios ir imperijos vienovės pavyzdys).

4. Sąlygiškai tvirta (palyginti su popiežiumi) imperatoriaus valdžia.

5. Otono III asmeninės priežastys (graikės motinos ir jos patarėjų auklėjimas, asmeninis žavėjimasis Karoliu Didžiuoju ir jo darbais).

6. Renovatio veiksmų Otonas III ėmėsi atsižvelgdamas ir į visuomenės opiniją: įvairūs to meto literatai, kronikininkai, analistai, gesta kūrėjai daugiau ar mažiau kėlė didingos krikščionių imperijos idėją arba ją gaivino netolimos praeities vaizdais. Nemažą vaidmenį suvaidino ir literatūriniai kūriniai, skirti Liudolfingų (Otonų) dinastijai šlovinti¹⁴, taip pat liaudyje paplitusios populiarios dainos apie Otonus (ypač apie Otoną Didijį, vengrų nugalėtoją)¹⁵.

Galime išskirti šiuos pagrindinius Otono III renovatio politikos tikslus:

1. Noras įteisinti absoliučią Bažnyčios ir imperijos vienovę (žr. 3-iąją priežastį). Tam pasitarnavo christomimetes įvaizdis (apie tai – vėliau). Faktiškai iki Karolingų iškilimo šia vienovę stengėsi palaikyti ir popiežius, ir (kiek tai sutapo su Bizantijos imperatoriaus imperiniais tikslais) Konstantinopolio patriarchas. Karolis Didysis bene pirmasis bandė universalizuoti savo imperiją apeliuodamas ne tik į imperium christianum, bet apskritai į Bažnyčios vienovę, žinoma, šią vienovę suprasdamas kaip savos valdžios sutvirtinimą.

2. Siekis po savo skeptru suvienyti visą krikščionių pasaulį (įskaitant ir Bizantiją).

3. Savo jėgomis, taip pat leidžiant pasireikšti savo sąjungininkams plėsti pasaulinės krikščionių imperijos žemes, į jas įtraukiant neteisėtai saracėnų valdomas šalis (Pietų Italiją, Iberijos pusiasalį) ir nekrikštų kraštus (baltų žemes, iš dalies – Skandinaviją).

4. Sukurti krikščioniškų šalių federaciją, į kurią įeitų ir naujosios Rytų Europos šalys (tokios kaip Vengrija ir Lenkija).

Pastarasis tikslas buvo vienas iš svarbiausių ir nuosekliai realizuojamas, o tokios politikos vaisiais galėjo pasinaudoti tiek Vengrija, tiek Lenkija (pagal Gniezno susitarimus Lenkija gavo atskirą bažnytinę provinciją, o kunigaikštis Boleslovas Narsusis – investitūros teisę, Vengrija taip pat gavo nepriklausomą bažnytinę provinciją, o jos valdovas Steponas – karūną)¹⁶. Otono III manymu, atnaujinta imperija turėjo virsti viso pasaulio krikščioniškų šalių federacija, kuriai vadovaus imperatorius iš amžinojo miesto Romos¹⁷.

Tai, jog Roma tapo atnaujinamos imperijos sostine, buvo labai reikšmingas įvykis visam Vakarų krikščionių pasauliui. Pirmiausia šiuo žingsniu Otonas III parodė, kad negalima suprasti Donatio Konstantini tiesmukai, kaip tai ėmė deklaruoti Donatio Pipini pagrindėjai nuo Karolingų laikų. Roma, būdama šv. Apaštalų, taigi kartu ir šv. Petro

_________________________________________________

14 Vienas ryškesnių tokio pobūdžio kūrinių – Gandersheimo abatijos, kurią tiesiogiai globojo Liudolfingai, vienuolės Hrosvitos „Gesta Ottonis“, kurioje šlovinamas Otonas Didysis ir jo žygiai. Apie tai plačiau: Karsavinas L. Europos kultūros istorija. Vilnius, 1994, t. 2, p. 330.

15 Tai puikiai atsiskleidžia vadinamosiose Kembridžo dainose. Žr.: Памятники средневековой латинской литературы X–XII веков. Mocква, 1972, c. 40–41.

16 Dvornik F. Op. cit., p. 155–160.