| archyvinių šaltinių, taip pat skelbtais amžininkų atsiminimais. Tarybiniai istoriografijai šia prasme tai yra neįprastas reiškinys, nes minimos monografijos – tai visų pirma politinių idėjų, pozicijų ir nuomonių istorija.
V. Djakinas sukoncentravo dėmesį į vadinamosios „Birželio monarchijos“ laikotarpį. Chronologiškai tai būtų nuo 1907 iki 1914 m.4 Darbo centre atsidūrė trys politinės jėgos: caro valdžia, o tiksliau – skiriama vyriausybė, bajorija ir buržuazija. A. Djakinas pagal jas išskiria politines partijas ir judėjimus. Bajorija vaizduojama kaip reakcijos jėga, kuri įnirtingai kovoja su ministro pirmininko P. Stolypino reformų politika, o jam 1911 m. žuvus, pradeda vis labiau įsigalėti valstybėje.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo išleistas dar vienas pakankamai rimtas ir iki šiol turintis mokslinę reikšmę darbas, skirtas Rusijos imperijos bajorijos luomui poreforminiu laikotarpiu. Jo autorius A. Korelinas5. Šis veikalas yra iš tikrųjų pagrindas, ant kurio galėtų formuoti savo tyrimus kiti istorikai. Tai labai informatyvus darbas, besiremiantis gausybe šaltinių ir istoriografijos. Nors grynai politiniai veiklai šioje monografijoje yra skirtas tik paskutinis skyrius, visa knyga mums suteikia galimybę sužinoti, kas atsitiko bajorijos luomui poreforminiu laikotarpiu. Svarbu tai, kad istorikas pateikia statistinę medžiagą, susijusią su vadinamaisiais tautiniais pakraščiais, o to nedaro dauguma kitų Rusijos istorikų.
Kiti tarybiniai rusų istorikai domėjosi tam tikromis bajorijos istorijos problemomis arba tik fragmentiškai nagrinėjo šį klausimą. Galėtume išskirti tokias problemas: bajorų opozicinis judėjimas ir konkretus ūkinis darbas žemietijose (N. Pirumova6, G. Gerasimenko7); bajorijos dalyvavimas valstybės tarnyboje (P. Zajončkovskis8); bajorijos dalyvavimas politinių partijų veikloje (L. Spirinas9); „Suvienytos bajorijos“ organizacija (A. Borodinas10, A. Avrechas11).
Apibendrindami tarybinės rusų istoriografijos įdirbį turime pabrėžti, kad ji atitiko visus tarybinei istoriografijai keliamus ideologinius ir metodologinius reikalavimus: iki paskutiniųjų TSRS gyvavimo metų laikėsi taisyklės cituoti Lenino raštus neatsižvelgdami į tai, ar „vadas“ turėjo atsakymus į visus klausimus. Visgi tas citavimas kuo toliau darėsi vis mechaniškesnis. Kitaip sakant, laikydamiesi nustatytų vertinimo schemų istorikai turėjo ne tik atitinkamai interpretuoti faktus, bet ir apibrėžtai pasirinkti šaltinius.
Sugriuvus TSRS, istorikams reikštis atsirado naujų galimybių. Imperinis Rusijos istorijos laikotarpis sulaukė daug dėmesio. Susidomėta ir bajorijos vaidmeniu XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje. Tačiau kol kas pasirodė tik specialiai bajorijos istorijai skirtų mokslinių
_____________________________________________________
4 В. С. Дякин. Самодержавие, буржуазия и дворянство в 1907–1911 г г. Ленинград, 1978; В. С. Дякин. Буржуазия, дворянство и царизм в 1911–1914 гг. Ленинград, 1988.
5 А. Корелин. Дворянство в пореформенной России 1861–1904 г. г. Москва, 1979.
6 И. М. Пирумова. Земское либеральное движение. Социальные корни и эволюция до начала XX века. Москва, 1977.
7 Г. А. Герасименко. Земское самоуправление в России. Москва, 1990.
8 П. А. Зайончковский. Правительственный аппарат самодержавной России в XIX в. Москва, 1978.
9 Л. М. Спирин. Крушение помещичьих и буржуазных партий в России (начало XX в.–1920 г.). Москва, 1977.
10 А. П. Бородин. Усиление позиций Объединённого дворянства в Государственном совете в 1907–1914 годах // Вопросы истории. 1977, № 2, р. 56–66.
11 А. Я. Аврех. Царизм накануне свержения. Москва, 1989.
12 Ю. Б. Соловьёв. Самодержавие, дворянство и проблема сближения с крестьянством в конце XIX–начале XX в. // Реформы или революция? Россия | 
dizainas ir programavimas giriaus