tinys buvo šių įtvirtinimų dalis. Pylimo ar jo konstrukcijų pėdsakų čia neaptikta.

M. Morelovskio sudarytame rekonstrukciniame plane pavaizduota, kad pirmoji bastioninių gynybinių įtvirtinimų linija, netaisyklinga laužyta linija juosdama Aušros vartų ir priešais juos stovėjusio gynybinio bokšto – „rurmuso“ prieigas, tęsiasi iki dab. Subačiaus g., kur greta pastatų Subačiaus g. 15–17 nutrūksta. Rekonstruojant pietrytinės Vilniaus bastioninių įtvirtinimų linijos pietrytinės dalies planą veikiausiai buvo remiamasi šioje vietoje 1737 m. plane vaizduojamo priemiesčio išorine linija ir maždaug dab. A. Strazdelio g. vietoje buvusios griovos ar upelio vieta. Teritorija greta Subačiaus vartų turbūt buvo įtvirtinta papildomai. XVI–XVII a. riba datuotinos aštrikuolių tvoros liekanos aptiktos į šiaurę nuo Subačiaus vartų liekanų²⁴. 0,9–1,1 m gylyje atkasta 20–40 cm skersmens medinių kuolų eilė, besitęsianti pietų–šiaurės kryptimi. Kuolų perkasoje rasta XVI a. datuotų koklių ir buitinės keramikos fragmentų. Keturi iš aptiktųjų kuolų buvo nusmailintais galais. Kuolų eilė buvo lygiagreti miesto gynybinei sienai, įrengta
2 m atstumu nuo jos rytinio fasado. Aštrikuolių tvoros liekanos datuotos XVII a. viduriu. Autoriai nurodo, kad miesto gynybiniai įtvirtinimai medinėmis užtvaromis, žemės pylimais ir aštrikuolių tvora sustiprinti 1660 m.²⁵ Tačiau čia iškyla ir kitų klausimų. Koks buvo šios aštrikuolių tvoros ir XX a. septintajame dešimtmetyje aptiktos medinės sienos²⁶ santykis? Galbūt kuri iš medinių konstrukcijų neteisingai datuota?

Teigdami, kad pirmasis bastioninių įtvirtinimų žiedas egzistavo, esame priversti remtis menkai pagrįstais, kartais netiesioginiais įrodymais. Kitas komplikuotas klausimas – šios gynybinės linijos ir XVI a. pradžioje įrengto, vėliau modernizuoto gynybinės sienos įrenginių komplekso santykis. Žinoma, kad statant gynybinę sieną buvo įrengiama fosa, priešais sieną, matyt, būta ir kitų gynybinių įrenginių. Kaip jie panaudoti ir ar panaudoti įrengiant bastioninių įtvirtinimų liniją? Kokie buvo jos parametrai? Į šiuos ir kitus klausimus turėtų padėti atsakyti ateities natūros tyrimų duomenys ir specialūs aptiktų artefaktų tyrimai, architektūriniai tyrimai tikėtino gynybos objekto aplinkoje.

Antrasis bastioninių įtvirtinimų žiedas. Geriausiai šio gynybinio komplekso elementai žinomi iš 1737 m. Vilniaus plano. Plane bastioniniai įtvirtinimai vaizduojami trimis lygiagrečiomis linijomis, kurios sudarytos iš vertikaliai nupieštų brūkšnelių. Taip pylimai vaizduojami ir kituose senuosiuose planuose²⁷. Bastioninės gynybinės linijos vaizduojamos gana taisyklingų formų. Iš plane pateikto bastioninių įtvirtinimų ir reljefo nelygumų vaizdavimo neaišku, kurie vaizduojami labiau schemiškai. Tiek gynybinės linijos, tiek pavieniai bastioniniai įtvirtinimai vaizduojami perspektyvoje, tarsi žvelgiant iš šiaurinės miesto prieigų dalies. Taip pavaizduoti ir reljefo nelygumai, o kiti miesto objektai (išskyrus kai kuriuos orientyrus) pateikiami horizontalioje projekcijoje.

Sprendžiant pagal bastioninių gynybinių įrenginių atvaizdą 1737 m. plane, jie buvo pastatyti laikantis senosios olandų fortifikacinės sistemos. Moksliniai, specialiai Vilniaus bastioniniams įtvirtinimams skirti archeologiniai tyrinėjimai nebuvo atliekami. Buvusių XVII–XVIII a. įtvirtinimų vietoje atlikti labiau žvalgomojo pobū-

---

²⁴ Poška T. Tyrinėjimai Vilniuje, Šv. Dvasios, Strazdelio, Subačiaus gatvėse // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 459; Gudynaitė B., Poška T. Subačiaus vartų ir Šv. Dvasios gatvės Vilniuje 1989–1999 m. tyrinėjimai // Kultūros paminklai. T. 7. Vilnius, 2000, p. 165.

²⁵ Gudynaitė B., Poška T. Subačiaus vartų..., p. 165.

²⁶ Jučienė I., Levandauskas V. Vilniaus miesto gynybinė siena. Vilnius, 1979, p. 19; Jučienė I. Vilniaus artilerijos bastionas. Vilnius 1990, p. 30–31.

²⁷ Pavyzdžiui, 1845 m. Vilniaus miesto plane.