Tautinėms mažumoms Lietuvoje jau pirmosios Laikinosios vyriausybės, o ir vėlesnių koalicijų kabinetų deklaracijose būdavo patvirtinama vietinės (gimtosios) kalbos vartojimo teisė. Pavyzdžiui, 1921 m. gruodžio 19 d. K. Griniaus kabineto posėdyje priimtame nutarime sakoma, jog „... vietiniai karo ir civiliniai valdžios įsakymai ir skelbimai tuose administracijos vienetuose, kur oficialiais duomenimis gyvena 20 ar daugiau procentų žydų, lenkų ar I gudų tautybės, skelbiami greta valstybinės kalbos ir minėtų tautybių kalbomis"⁴⁰.

Kaip vieną iš teisių tautinėms mažumoms - viešosios kalbos teisę – turėjo  fiksuoti Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios svarstymai Steigiamajame seime prasidėjo 1922 m. pradžioje. Į Konsitucijos parengimo komisiją buvo įtrauktas ir Seimo atstovas žydas N. Frydmanas.

1922 m. balandžio 10 d. antruoju skaitymu buvo svarstomas Konstituci­jos projekto 83 paragrafas, kuriame buvo smulkiai išdėstyti mažumų teisės vartoti savo kalbą principai. Šia paragrafo redakcija buvo numatyta net 10% gyventojų tautinė mažuma, kuri galėtų kalbėti gimtąja kalba ne vien buityje. Tačiau šis paragrafas krikdemų bloko seime balsų dauguma buvo išbrauktas⁴¹. Motyvuota tuo, jog tokio paragrafo patvirtinimas didintų valdininkų skaičių (reikėtų daugiau kalbos vertėjų). Tačiau bene daugiausia diskusijų, aistrų seime sukėlė Konstitucijos 80 paragrafo projekto svarstymas: buvo sprendžiamas tautinių mažumų, visų pirma, žydų reikalų ministerijos reikalingumo klausimas.

Žydų reikalų ministerijos įteisinimas Steigiamajames eime jau buvo iškilęs 1921 m. kovo mėn., svarstant žydų reikalų ministro kanceliarijos etatus⁴². Tuomet tautinės ministerijos idėjai nebuvo pritarta, ji buvo atmesta. Ir 1922 m. balandį gausiausiai Lietuvos tautinei mažumai atstovaujančios žydų frakcijos narių reikalavimai turėti savo ministrą, ministerija sutiko priešiškai. Visų Seimo frakcijų atstovai sakė įžvelgę žydų reikalavime privilegijų siekimą, teigė, jog ministerijų tautinėms mažumoms įsteigimas nėra esminis tautinės autonomijos atributas⁴³. Tad, kai balsavimu šis 80 paragrafo projektas buvo atmestas, žydų frakcija pareiškė protestą ir išėjo iš salės⁴⁴.

1922 m. balandžio 10 d. Steigiamojo seimo pozicija, svarstant Konstitucijos projekto paragrafus apie mažumų teises, buvo nepalankiai priimta ir žydų bendruomenėse. Daugelio jų susirinkimuose balandžio 10 d. balsavimo seime rezultatai buvo įvertinti kaip lietuvių siekimas apriboti tautinę autonomiją. Kartu buvo išreiškiamas pasitikėjimas žydų frakcijos atstovais dėl jų pozicijos Steigiamajame seime⁴⁵.

Atkurtos demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Už ją balsavo krikščionys demokratai ir žydų frakci-