Nepaisant minėtų pertvarkymų pramonės srityje, okupantams gana sunkiai sekėsi efektyviai ir maksimaliai išnaudoti visus krašto pramonės gamybinius pajėgumus saviems tikslams. Jau pirmomis vokiečių bendrovių viešpatavimo dienomis didelė Lietuvos pramonės įmonių dalis nedirbo dėl įvairių gamybos priemonių, transporto priemonių, žaliavų, kuro, energijos, atsarginių dalių, darbo jėgos ar kitų trūkumų. Kokio masto buvo tie trūkumai, rodo toks pavyzdys: 1942 m. gegužės pabaigos duomenimis, krašto pramonėje iš viso buvo tinkami naudoti tik 109 sunkvežimiai, 7 traktoriai, 14 lokomotyvų, 17 lengvųjų automobilių, 585 vagonai, 562 vežimai, tuo tarpu kita krašto pramonei priklausančių transporto priemonių dalis – 51 sunkvežimis, 6 traktoriai, 4 lokomotyvai, 8 lengvieji automobiliai, 80 vagonų ir 88 vežimai – buvo remontuotini10. Tačiau karo meto sąlygomis, trūkstant atsarginių dalių, suremontuoti šias transporto priemones buvo gana sudėtinga. Vadinasi, dėl karo meto sunkumų Lietuvos pramonė minėtu laikotarpiu negalėjo savo reikalams panaudoti net 31,8 proc. visų savo turimų sunkvežimių, 46,1 proc. traktorių, 32 proc. lengvųjų automobilių, 22,2 proc. lokomotyvų, 12,5 proc. vagonų, 13,5 proc. vežimų11. Be to, būtina paminėti, jog net ir taikos sąlygomis krašto pramonės turimų transporto priemonių nepakakdavo deramai aptarnauti pramonės įmones.

Dėl anksčiau minėtų karo meto sunkumų jau 1942 m. pradžioje okupantai uždarė Jašiūnų, Pabradės ir Kapėnų kartono fabrikus, Vilniaus ir Panevėžio vatos fabrikus, Anykščių trikotažo fabriką, 8 (iš 13) kooperatyvų sąjungos „Linas“ įmones ir kt12. Dar daugiau įmonių buvo pačių okupantų uždaryta (privačios užsidarė pačios) vėliau. Antai dienraščio „Į Laisvę“ duomenimis, nuo 1942 m. vidurio buvo visiškai uždaryti Šiaulių „Vatos“ ir „Šiaulių audinių“ fabrikai13. 1942 m. birželio 30 d. duomenimis, Lietuvoje dėl įvairių karo meto sunkumų neveikė 586 (iš 1962) malūnai, t. y. 29,9 proc. viso jų skaičiaus14. Karo metais praktiškai veikė tik tos įmonės, kurios naudojo vietines žaliavas ir kurių gaminama produkcija buvo labai reikalinga kariuomenei aprūpinti bei kitiems okupantų reikalams.

Pritaikomos karinės ekonomikos reikalavimams tenkinti įmonės buvo dažnai pertvarkomos, sujungiamos ir priverčiamos gaminti joms nebūdingus gaminius. Antai „racionalumo“ sumetimais buvo sustabdytas „Inkaro“ fabriko veikimas ir jo specialistai bei mašinos ir kiti įrengimai perkelti į „Gumą“15. Toks pat likimas, kaip „Inkaro“, ištiko „Šiaulių audinių“ fabriką, priklausiusį monopolinei bendrovei „Ostland – Faser Gesellschaft“ („Ostlando pluošto bendrovė“). Uždarius šį fabriką, mašinos ir įrengimai buvo paskirstyti į kitus tos bendrovės fabrikus Šiauliuose. Darbininkai taip pat buvo įkurdinti kituose fabrikuose16. Tačiau tokia gamybos „centralizacija“ nedavė lauktų rezultatų, nes ir sujungtos įmonės neįstengdavo išnaudoti gamybinių pajėgumų dėl įvairių trūkumų. Įmonių sujungimas konkrečiomis okupacinėmis sąlygomis prisidėjo prie krašto gamybinių jėgų griovimo, nes didelė įvairių įrengimų,

________________________________

9 Grėska J. Respublikos pramonės..., p. 5.

10 Statistische Berichte für das Ostland. 1942, Nr. 7/8, p. 273.

11 Apskaičiuota remiantis: Statistische Berichte für das Ostland. 1942, Nr. 7/8, p. 273.

12 Grėska J. Lietuvos ūkio raida XX amžiaus pirmojoje pusėje ir jos problemos, p. 57.

13 Uždaromi 2 fabrikai // Į Laisvę. 1942, birželio 1, Nr. 126(287), p. 4.

14 Statistische Berichte für das Ostland. 1942, Nr. 11/12, p. 467.

15 Grėska J. Respublikos pramonės..., p. 7, 12.

16 Uždaromi 2 fabrikai // Į Laisvę. 1942, birželio 1, Nr. 126(287), p. 4.