| ar nacionalistiškai šias bendruomenes reiktų išvaikyti). Todėl tarsi ir neturėtų stebinti iš tarpukario ateinantis stereotipas Vilniaus kraštovaizdžiu ir architektūra argumentuoti Vilniaus lenkiškumą, cerkvių kupolais grįsti miesto baltarusiškumą ar rusiškumą. Pagaliau nenusileidžia ir lietuviai, nei iš šio nei iš to “sulietuvindami” Vilniaus aikštes ir gatves. Koks ryšys tarp Maironio ir S. Daukanto bei jų vardais pavadintos gatvės ar aikštės? Tokie teiginiai ir veiksmai akivaizdžiai nekorektiški, jie remiasi senosiomis nacionalistinėmis ideologinėmis paradigmomis. Šio teksto tikslas – pradėti ieškoti teorinių ir istoriografinių prielaidų, kurios leistų Vilniaus istorijos temai koegzistuoti įvairių Lietuvos tautinių bendrijų identitetuose. Aišku, kad turime galvoje tą Vilniaus istorijos tarpsnį, kuriame dar nevyko politinės dalybos nacionalistinių ideologijų pagrindu – iki XX amžiaus ir šį tarpsnį vadiname “senuoju Vilniumi”. Konceptualių sintetinių darbų, skirtų Vilniaus istorijai, po minėtų A.Šapokos veikalo bei sovietinės studijos, nepasirodė. Todėl mūsų analizė yra orientuota į poslinkius, vykstančius Lietuvos visuomenės istorijos tyrimuose, o tai kartu leistų suformuluoti naujus klausimus Vilniaus istorijai, o kartu- siūlyti siužetus bei hipotezes įvairiems tautiniams ir kultūriniams identitetams.
2. Naujų teorinių prielaidų paieškos
Kol Lietuvos istoriografija vadovavosi istorizmo ir lituanocentrine A.Šapokos paradigma, tol Lietuvos istorijos objektu buvo Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta. Natūralu, kad tokiame diskurse etnokultūrinių bendrijų istorija sunkiai randa savo vietą. Šiandieninėje lietuvių istoriografijoje pamažu skinasi kelią socialinės istorijos metodologija, kurioje tyrimo objektu tampa nebe valstybė ar tauta, o visuomenė. Taigi atsiranda vilties, kad “etnocentrinis požiūris į šimtmetę istoriją turėtų užleisti vietą daugiakultūrės praeities tyrimams”. Tačiau šiandieninis istorijos mokslas turi būti ne tik atviras “egzotiškai” praeities įvairovei, bet ir dabarties istorinių savimonių įvairovei bei kultūrinės politikos realijoms. Atrodo, kad tokiu požiūriu remiasi A.Kulakauskas ir kiti lietuvių atgimimo proceso tyrinėtojai, kurie kalba apie lenkiakalbės Lietuvos bajorijos tyrimų aktualumą “kultūros ekologijos” požiūriu. Tačiau yra svarbu žvelgti į praeitį ne tik iš moksliniame diskurse ar kultūros politikoje išskristalizuojančių problemų, bet ir aktyviai kurti kultūros ir istorinės sąmonės įvairovę. Tomas Venclova neseniai pastebėjo: “Vilnius yra lietuviškas, bet vargu ar jo likimas bus labai prasmingas, jei nors iš dalies neatsikurs jo daugiakultūris audinys, tam tikra LDK tradicija” . Taigi šiandieniniame istorijos moksle ne tik toleruojami įvairūs požiūriai į praeitį, bet ir akcentuojama istorijos mokslo bei istoriko pareiga ne suniveliuoti
_______________________________
4 Ar šiame kontekste nesvarstytina, kokiu būdu Vilniaus periferijoje (Naujininkuose) atsirado Lenkų ir Gudų gatvės? Net jei šie gatvių pavadinimai ateina iš “internacionalizmo” epochos, ar tai nerodo šių tautų vietos istorinės atminties hierarchijoje? Juk šalia istorinių Žydų, Vokiečių, Totorių, Karaimų ir Rusų gatvių Vilniuje dar (taip pat periferijoje) yra Latvių, Žemaitijos, Kuršių, Prūsų, Latgalių, Žiemgalių, Jotvingių, Sėlių, Dzūkų, Sūduvių, Zanavykų, Kapsų, Aukštaičių, Bartų, Saracėnų gatvės. Kai kurios iš jų yra žymiai garbingesnėse vietose. Lenkų ir Gudų gatvių statusas turėtų būti lyginamas su šalia esančiomis Dzūkų, Jotvingių ir Zanavykų gatvėmis.
5 E. Aleksandravičius. Žydai lietuvių istoriografijoje. - Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai. Tarptautinės konferencijos medžiaga. Vilnius. 1997m. rugsėjo 10 – 12, Vilnius, 1999, p.16.
6 Plg.: A. Kulakauskas. Lietuvos bajorija ir lietuvių tautinis bei valstybinis atbudimas. – Literatūros teorijos ir kultūros ryšių problemos. Etnosocialinė ir kultūrinė situacija XIX amžiaus Lietuvoje, Vilnius, 1989, p. 25.
7 T. Venclova. Prarasto orumo beieškant. – Kultūros barai, 1997, nr. 8/9, p.8. |
dizainas ir programavimas giriaus