| denciją, sąlygojamą išorinių veiksnių36. Praktiškai tai reikštų, jog, augant prekiniams-piniginiams santykiams, pačią gamybą ima stimuliuoti ir ją kontroliuoti pasiūlos ir paklausos dėsniai, kiekybės ir kokybės santykiai, vartojimo dėsnis ir tokie faktoriai kaip transportas, švietimo sistema, saugumas ir pan37. Rinkos reguliuojamame jo veiklos, struktūros reguliavimas turi vieną tikslą - kuo efektyviau panaudoti kiekvieną jo elementą. Savaime suprantama, kad baudžiavos sąlygomis tiek dvaro ūkis, ir ypač valstiečio ūkis, priklausė nuo atsitiktinių faktorių - dažnų stichinių nelaimių, karų epidemijos, nederliaus, o baudžiavinio ūkio potencialą reguliavo dar ir nuolatinė išorinės prievartos forma - feodalinių prievolių sistema kaip pagrindinis objektyvus veiksnys, slopinęs valstiečių ūkių prekingumo didėjimą, agrarinės gamybos efektyvumą. Todėl pateikti atskirų metų koreliacinių ryšių modeliai nėra pakankama priemonė adekvačiai istorinei situacijai identifikuoti. Kitaip tariant, tai hipotetinė identifikacija. Bet formalizuotam -statistiniam modeliavimui kito būdo nėra, identifikavimo patikimumo laipsnis priklauso nuo apdorojamos informacijos kiekio ir ja remiantis tiriamo periodo.
Konkretūs koreliacijos ryšiai padeda konstatuoti 1) abipusę tiesioginę priklausomybę tarp darbingų žmonių ir atodirbinės rentos (r=0,96, lentelė 2), 2) ariamos žemės ir darbinių gyvulių (r=0,57, lentelė 3), visos žemės ir darbinių gyvulių ūkyje (r=0,64, lentelė 3) ir 3) abipusę priklausomybę tarp darbinių ir produktyviųjų gyvulių (r=0,67, lentelė 2). Kitaip tariant, tendencijoje lažo normai svyruojant nuo darbingų asmenų skaičiaus valstiečio ūkyje, pastarasis pirmiausia buvo suinteresuotas žemdirbystės efektyvinimu ir proporcijos tarp darbinių ir produktyviųjų gyvulių išlaikymu. Šie trys faktoriai akivaizdžiai apibūdina ne tik galimybę, bet ir valstiečių ūkių minimalios reprodukcijos būtinybę.
Akivaizdžiai menkos koreliacinių ryšių sistemos, maži koreliacijų koeficientai, apskaičiuoti skirtingų dvarų nuo 1811 iki 1847 m. tyrimo pgrindu, patvirtina absoliučios baudžiavinių valstiečių ūkių daugumos vienarūšišku-mą, priklausymą uždaram ūkio tipui, kurio ūkininkavimo efektyvumas buvo sąlygotas grynai feodalinės rentos normos.
Išvados 1. Nauji poslinkiai, atsiradę Lietuvos dvarų ir valstiečių ūkiuose nuo 1795 m. iki 1861 m., kaip rodo pateikta istoriografinė ir archyvinė medžiaga, iš esmės buvo kiekybinio pobūdžio reiškiniai, orientuoti į dvarų pajamingu-mo didinimą valstiečių išnaudojimo stiprinimo, keliant rentos normą, sąskaita. |
dizainas ir programavimas giriaus