Algirdas ir Kęstutis sritis valdę atskirai. XIV a. pabaigoje Lietuva vienintelė Europoje dar reprezentavo pagonybę. Unija ir Lietuvos krikštas atvedė Lietuvą iš primityvaus etapo į civilizuotą, modernizuotą visuomenės organizaciją. Natūrali evoliucija, paremta senąja indigenine baze, nesiderino su lenkų pasiūlyta įvairių sričių reformų programa. Tai ir krikštas, naujos, suverenios dinastijos (Jogailos) sukūrimas, žemių privilegijos (1387, 1413, 1447 m.), reiškusios lietuvišką Magna Chartą – naują Lietuvos visuomenės ir valstybės organizaciją. Minėtos privilegijos buvusios lenkų privilegijų kopijos. Masėms, kurios socialiai buvusios neorganizuotos, privilegijos teikė socialinę kristalizaciją. XV a. pradžioje Lietuva prilygusi XI–XII a. Lenkijai, XV a. viduryje Lenkijos pavyzdžiu Lietuvoje atsirado senatas – ponų taryba. Taigi lenkai davę ir lietuviškąjį parlamentarizmą. Nobilių idėja (bajorų autorius nelaiko nobiliais) buvusi taip pat iš Lenkijos. Lietuvos bajorų ir valstiečių santykiai buvo artimi. Tik XV a. gale išsiskyrusi nobilių karinė tarnyba. Kazimieras Chodynickis teigė, kad 1569 m. įkurta Respublika nebuvusi federacija. Jis akcentavo pirmuosius unijos akto paragrafus, kurie tvirtino „vieną ir nedalomą kūną“ ir neatsižvelgė į tolimesnius tos unijos paragrafus. K. Chodynickis, be abejo, teisus, manydamas, kad 1588 m. Lietuvos Statutas neignoravo Liublino unijos akto (kaip teigė I. Lappo). Bet K. Chodynickis nusižengė istorinei tiesai, kai savo samprotavimuose apie dalinį, t. y. apie Karalystės žemių partikuliarizmą, lygino su valstybiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės partikuliarizmu: žemių atskirumas, iš jų ir tarnybų „dignitas terrae... terrigenam“, nėra tas pats „dignitas Magni Ducati Lituaniae“²⁶. „Indigeni“ ir „obywatele“ nėra tas pats dalykas. Reikia sutikti su Chodynickiu, jog neabejotinai abi šalys buvo prisirišusios prie valstybinės Respublikos santvarkos.

Friderikas Rapée, Jogailaičių istorikas, davė Aleksandro išduotų aktų publikaciją ir studiją apie mums labai rūpimo Melniko akto 1501 m. spalio 3 d. genezę ir jos turinį²⁷.

Pasaulinio masto istorikas Oskaras Haleckis dar 1919 ir 1920 m. išleido dvitomį, skirtą unijai²⁸. Pagrindiniai jo teiginiai tuo metu buvo: analizuojant Krėvos sutartį, ne be ukrainiečio istoriko M. Gruševskio įtakos, daugiausia reikšmės teikiama lenkų ir lietuvių kovoms dėl Volynės ir Haličo žemių, o kryžiuočių vaidmuo antraeilis. Autorius neatmetė galimybės, kad Krėvos sutarties pradžia yra paskutiniojo piasto Rytų ekspansijos programa²⁹. Jogaila drąsiai disponavo savo tėvo palikimu, teigdamas amžinai prijungiąs Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės. Jogailos idėja – viena valstybė, valdoma vienos dinastijos. 1918–1919 m. O. Haleckis priėmė A. Levickio tezę apie 1385 m. Lietuvos inkorporaciją į Lenkijos sudėtį (wcielemé zepełne), bet vėliau – 1937 m., bene pirmas užprotestavo šią tezę ir aiškino Krėvos aktą leno santykiu³⁰.

Jogaila turėjęs Lietuvos kunigaikščių pritarimą. Ypač Vytauto sutikimas leido Jogailai priimti lenkų karūnos siūlymą. Beje, O. Haleckis, kaip ir H. Lovmianskis, manė, kad Krėvos unija buvusi ne vien kunigaikščių, bet ir nobilių reikalas. Juridinis Lietuvos bajorų dalyvavimas unijoje prasidėjęs vėliau,