Tyrinėjant ankstyvąsias valstybines struktūras vėlesnės sistemos pažinimas išties yra būtinas, bet ne tam, kad teiktų medžiagą retrospektyvioms prielaidoms, bet, priešingai, kad padėtų išvengti anachronizmo pavojaus. Antai XV a. administracinės struktūros tyrimas rodo, kad, nepaisant Vytauto pastangų, dar neegzistavo visą šalį apimanti valdymo
organizacija³. Tad juo mažiau pagrindo tokią organizaciją atrasti XIV a. Kartu reikia turėti omenyje, kad šaltiniuose tais pačiais terminais neretai žymimi ganėtinai skirtingi reiškiniai.
XVI a. didiko pilis ne tik išvaizda, bet ir savo socialine funkcija skiriasi nuo XIII a. kilmingojo pilies, o XV a. gimstantis institucinis didžiojo kunigaikščio dvaras nedaug kuo priminė savo pirmtaką.

Lietuvos istoriografijoje per mažai dėmesio sulaukė ankstyvojo „viduramžiško“ valstybingumo kitoniškumo, palyginti su institucine naujųjų laikų valstybe, problema. XIII a.–XV a. pradžios Lietuvos valstybė funkcionavo ne kaip institucijų valdoma teritorinė valstybė, bet kaip žmonių tarpusavio ryšių pagrindu kuriamas politinis darinys. Tokio darinio egzistencija reikalavo betarpiško valdančiajam sluoksniui priklausančių asmenų santykio, o sukurtos politinės tvarkos stabilumą sukrėsdavo kiekviena šią sistemą saistančio valdovo mirtis. Todėl to meto valstybinių struktūrų tyrimą metodologiškai reikia pradėti ne tiek nuo institucijų, kiek nuo asmenų. Tokiu būdu paaiškėja, kad institucionalizacijos pradžia buvo pakankamai prieštaringas procesas, kurio metu vienos pareigybės išnykdavo, o kitos atsirasdavo, keisdavosi tų pačių pareigybių kompetencija (kuri ir šiaip buvo itin neapibrėžta), šalia sukurtų valstybinių teritorinių struktūrų egzistavo valdymo sistemos neapimti dariniai. Ankstyviausių pareigybių tyrimas neišvengiamai tampa ir pareigūnų asmenybių tyrimu, o valdžios viršūnėje esančių asmenų sąrašas ir pareigybių pavadinimų reikšmės nustatymas⁴ gali padėti geriau suvokti tuometinės politinės sistemos funkcionavimo principus. Visa tai galbūt leis įvertinti ir tiksliau datuoti esminius valstybės santvarkos lūžius, po kurių asmeniniais tarpusavio santykiais tarp didžiojo kunigaikščio ir didikų grindžiama valdžios organizacija virsta institucine vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų valstybe.

Lietuvos valstybė nebuvo sukurta pagal tikslingą vieno ar kito kunigaikščio veiksmų planą. Todėl vargu ar itin prasminga klausti, kas buvo šios valstybės pradininkas. Kur kas produktyviau ankstyvojo valstybinio darinio tapsmą interpretuoti kaip politinių ir administracinių struktūrų radimosi ir intensyvėjimo procesą. Taip žvelgiant ir išryškėja valstybės susidarymo proceso netolydumas, kai spartaus vystymosi laikotarpius⁵ lydėjo dezintegracijos laikai. Šio proceso pabaigą žymėjo Vytauto laikai, kai, priėmus krikščionybę, pasibaigė nuo-

___

3 Petrauskas R. Ponas savo žemėje: Lietuvos pareigūnai XIV a. pabaigoje–XV amžiuje // Lietuvos istorijos metraštis 2001/1. Vilnius, 2002, p. 9–30.

4 Šiuo metu atlieku prozopografinį XIII–XIV a. Lietuvos kilmingųjų tyrimą, kurio duomenimis šiame straipsnyje neretai remiuosi.

5 Istoriografijoje įtikinamai aprašytas valstybinės organizacijos intensyvinimas Mindaugo ir Gedimino laikais: Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998 ir Rowell S. C. Lithuania ascending. A pagan empire within east-central Europe 1295–1345. Cambridge, 1994 (liet. vert.: Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Vilnius, 2001). Traidenio valdymo reikšmė turėtų atsiskleisti šiuo metu rengiamoje Artūro Dubonio studijoje.