J. Jurginio pateiktą Renesanso sureikšminimą, nuvertinusį krikštą ir kristianizaciją, viena vertus, ir Baroką bei tautinį atgimimą – kita vertus, mes ir bandėme ginčyti savo ankstyvaisiais darbais²⁴, teigdami, kad „renesansinio“ plano permainos į Lietuvą teatėjo XIX a. J. Kiaupienė laikosi nuostatos, kad šie mano teiginiai nepaveikė istoriografijos. Gal ir taip, juo labiau kad tuo metu argumentavome tik socialiniais ir ekonominiais (kapitalizmo genezė) bei socialiniais ir kultūriniais (tautinis atgimimas) procesais. Įvertinę socialinius ir politinius procesus (XVIII a. pab. konstitucinės monarchijos formavimasis), šiandien manytume kitaip (apie tai vėliau). Vis dėlto kai kurie mūsų „Senosios Lietuvos istorijos“ kritikai laiko, kad Renesanso „nematymo“ koncepcija be diskusijų įsigalėjo. Tiesa, man pačiam tai keista, nes niekada neginčijau Renesanso kultūros reiškinių, bet juos laikiau tik apraiškomis, o ne epochos kvintesencijomis.

Šiandien J. Kiaupienė, apžvelgdama naujausius periodizacijos modelius ir akcentuodama „valstybinių-politinių“ periodizacijos modelių ribotumą, siekia pateikti visuomenės istorijos modelį, keldama klausimą – XVI a. Lietuvoje: Viduramžiai ar ankstyvieji Naujieji laikai?²⁵  Tačiau tokia formuluotė jau savaime rodo, kad kitoms alternatyvoms nepaliekama vietos. O gaila. Juk net pačios autorės koncepcijoje galima pastebėti kelis prieštaravimus, kurie atsiranda nepakankamai įvertinus kai kuriuos istoriografijos dėmenis. Visų pirma autorė, teisingai iškėlusi užduotį „suderinti laikrodžius“ (to reikėjo norint Lietuvos istorijai rasti vietą Europos kontekste), laikrodžių nederina, o nustato tą patį laiką Lietuvai ir Vakarams. Tik tokią išvadą galima padaryti iš autorės teiginio, kad XVI a. Lietuvoje priskirtinas „ankstyviesiems Naujiesiems laikams“²⁶. Bet juk kartu pripažįstama vieno iš šiuolaikinės socialinės istorijos lietuvių istoriografijoje kūrėjo E. Gudavičiaus koncepcija apie Lietuvos istorijos vėlavimą²⁷ ir remiamasi E. Gudavičiaus koncepciją papildančia R. Petrausko „trumpųjų viduramžių“, nusitęsusių į XVII amžių, samprata²⁸. E. Gudavičiaus periodizacinį modelį J. Kiaupienė rekonstruoja tik pagal sintezę, o šios skyrių pavadinimai „užtušuoja“ jo koncepcijos esmę, kurios branduolyje yra pagoniškosios visuomenės arba Lietuvos, kaip savarankiškos civilizacinės monados (nepriklausančios nei Vakarų Europos lotyniškajam, nei Rytų Europos bizantiškajam civilizacijos arealams) europeizacijos – nuo krikšto iki XVI a. vidurio – konceptas²⁹.

Atrodo, kad J. Kiaupienė, kaip minėta, pritardama R. Petrauskui, neginčija „viduramžių“ pradžios siejimo su krikštu, o iš to išplauktų – turėtų pritarti ir E. Gudavičiaus modeliui. Kitur ji tiesiai tą daro sintezėje vieną skyrelį pavadina „Valstybės ir visuomenės christianizaci-

___

²⁴ Bumblauskas A. Renesanso Lietuvoje ir nacionalinės lietuvių kultūros formavimosi pradžios klausimu // Istorija. T. XXII. Kai kurie feodalizmo ir kapitalizmo raidos Lietuvoje bei socializmo kūrimo Lietuvos TSR istorijos klausimai. Vilnius, 1982, p. 47–65; Bumblauskas A. Lietuvos humanistų klasinės orientacijos klausimu // Istorija. T. XXIV. Iš lietuvių tautos istorijos. Vilnius, 1984, p. 29–49.

²⁵ Kiaupienė J. Min. veik., p. 26–38.

²⁶ Ten pat, p. 36.

²⁷ Ten pat, p. 28.

²⁸ Petrauskas R. Viduramžiai // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Sud.
V. Ališauskas, L. Jovaiša, M. Paknys, R. Petrauskas,
E. Raila. Vilnius, 2001, p. 753–762.

²⁹ Gudavičius E. Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999.