giu. Ėmė ryškėti skirtingi požiūriai į Rusijos klausimo sprendimą, kadangi nenuspėjamai keitėsi šios valstybės vidaus padėtis. 1919 m. rugsėjo 24 d. Anglija pripažino Lietuvą de fakto. A. Gaigalaitės teigimu, Anglijos pripažinimas vertė ir kitas šalis peržiūrėti savo nuostatą buvusių Rusijos pakraščių tautų atžvilgiu28. 1921 m. priėmus Pabaltijo šalis į Tautų Sąjungą, Čekoslovakija į Lietuvą, Latviją ir Estiją ėmė žiūrėti kaip į teisines valstybes. Nuo 1921 m. rudens neoficialūs Čekoslovakijos atstovai jau tiesiogiai teikė informaciją iš Pabaltijo savo šalies užsienio reikalų ministerijai. 1921 m. lapkritį jau ir Čekoslovakijos prezidentas T. G. Masarykas nematė priežasčių, dėl kurių turėtų būti atidėliojamas pripažinimo de jure klausimas²⁹. Pabaltijo valstybių pripažinimui nebesipriešino ir rusofiliškai nusiteikusios jėgos (K. Kramaržo vadovaujama Tautos demokratų partija). Lietuva kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis Čekoslovakijos parlamente buvo pripažinta de jure 1921 m. gruodžio 29 d.

1922 m. sausio 24 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras V. Jurgutis informavo Seimo narius, jog vakar jam J. Galia įteikė oficialų raštą, pasirašytą Čekoslovakijos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro E. Benešo, kuriame „pripažįsta Lietuvą esant suverenią ir nepriklausomą valstybę“³⁰. Kartu V. Jurgutis pareiškė: „Aš manau, kad nėra reikalo aiškinti gerbiamiesiems St. Seimo nariams, koks tai svarbus įvykis atsižiūrint į dabar susidėjusią tarptautinę situaciją [...]“³¹.

2. Čekoslovakijos atstovai Lietuvoje

Čekoslovakijai Lietuvoje atstovavo trys asmenys – J. Galia, M. Niederlė ir J. Skalickis, tačiau tik pastarasis nuo 1936 m. turėjo įgaliotojo ministro ir nepaprastojo pasiuntinio titulą. J. Galia pradėjo dirbti kaip vicekonsulas, vėliau kaip konsulas, o darbą Kaune baigė turėdamas reikalų patikėtinio titulą. Konsulato įkūrimas Kaune visų pirma reiškė galimybę gauti ir perduoti informaciją, taip pat siekti glaudesnio tarpusavio bendradarbiavimo. Kaune veikęs konsulatas buvo tiesiogiai pavaldus Čekoslovakijos pasiuntinybei Stokholme (net ir 1927 m. formaliai atidarius pasiuntinybę Kaune, J. Galiai, kaip ir M. Niederlei, nebuvo suteiktas pasiuntinio titulas). Čekoslovakija buvo linkusi į tris Pabaltijo valstybes žiūrėti kaip į visumą, tačiau skiriant pasiuntinius buvo atsižvelgta į specifines politines problemas – Latvijai ir Estijai atstovavę pasiuntiniai rezidavo Varšuvoje, o dėl Lietuvos ir Lenkijos konflikto aplinkybių Čekoslovakijos pasiuntinys Lietuvai rezidavo Stokholme.

Diplomatinės veiklos analizė leistų teigti, jog buvo laikomasi griežtų įsakymų ir suformuotos Čekoslovakijos diplomatijoje tvarkos, konsulai (Kaune ir Klaipėdoje), vėliau reikalų patikėtinis ir pasiuntiniai turėjo periodiškai siųsti į ministeriją savo veiklos ataskaitas, apibūdinti atstovaujamos šalies politinę, ūkinę ir kultūrinę padėtį, supažindinti su naujai atvykusių į tą šalį diplomatų biografijomis. Čekoslovakijos pasiuntiniai Lietuvoje, rezidavę Stokholme, labiau domėjosi Švedijos problemomis (tai pripažino ir pati Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerija)³². Jie tik vieną kartą per metus buvo įpareigoti apsilankyti savo atstovaujamose šalyse.

___

28 Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais. Kaunas, 1999, p. 59.

29 Švec L. Československo a pobaltské stįty 1918–1939. Praha, 2001, s. 68.

30 Ministerių atsakymai į paklausimus // Steigiamojo Seimo darbai. 1922 01 24 I sesijos 164 posėdis, p. 2.

31 Ministerių atsakymai į paklausimus // Steigiamojo Seimo darbai. 1922 01 24 I sesijos 164 posėdis, p. 2.

32 ČR URM dokumentas 1934 10 23 // AMZV ČR. Tresorové spisy II/2, 1932–1934, č. 114368. 1934 09 15 (slaptieji dokumentai).