vos Banką. Pamažu įvedžiau tokią tarnybą pas save ir Leta turėjo savąją panaikinti.

Per trijų agentūrų direktorių periodiškas konferencijas taip pat ne vieną kartą teko pasipriešinti Berzinšo savotiškam superiority kompleksui, kuris ne kartą pasireikšdavo įvairiomis formomis. Tiesa, telegramų agentūros darbe jis buvo senas vilkas, turėjęs didelį patyrimą ir jo vadovaujamos įstaigos padėtis buvo kitokia, nes turėjo žymiai stipresnį ūkinį pagrindą, negu mūsoji „Elta“. Latvių spauda buvo daug gausesnė ir turtingesnė. Todėl ir abonementinis mokestis už teikiamas žinias buvo daug didesnis...

Berzinšo santykiai su estų kolega Kornel dažnai dėl panašių priežasčių taip įsitempdavo, kad juodu beveik negalėjo susėsti prie vieno stalo. Atmenu vieną mūsų trijų suvažiavimą Kaune, kurio metu jųdviejų santykiai buvo tokio įtempimo padėtyje. Turėjau labai daug vargo šiaip taip sutaikinti“⁴¹.

E. Turausko vadovaujamos Eltos vaidmuo gerokai pakito, sustiprėjo: matėme, kad ji sugebėjo atsiskirti nuo Užsienio reikalų ministerijos. Kaip Eltos vadovas, E. Turauskas vadovavo Lietuvos žurnalistų kelionei į Rusiją 1934 m. gegužės mėnesį, teko jam būti ir prie Pabaltijo santarvės sudarymo: 1934 m. liepos 7–9 d. dalyvavo Kaune vykusioje Pabaltijo šalių konferencijoje. Šio susitikimo metu buvo svarstyti sunkumai, trukdantys sudaryti Pabaltijo santarvę. Spaudoje šis susitikimas taip komentuotas: „Reikia pasakyti, kad tai buvo gal pati pirmoji konferencija, kurioje trijų Pabaltijo šalių atstovai ramioje ir draugiškoje nuotaikoje išsiaiškino daugelį svarbių klausimų. Konferencijos rezultatas buvo kai kurių gana esminių būsimosios sutarties straipsnių suformulavimas ir provizorinis parafavimas“⁴². Po pusantro mėnesio (t. y. rugpjūčio 29 d.), susirinkus Rygoje, buvo paruoštas ir parafuotas sutarties projektas, o rugsėjo 12 d. Ženevoje pasirašytas...

Tačiau, nors ir labai mėgdamas savo darbą, E. Turauskas, jautrios sielos asmenybė, kentėjo nuo tautininkų. Nors atsiminimų knygoje jis apie tai labai atsargiai užsimena, tačiau ir iš tokios užuominos jaučiamas didelis skausmas:

„Tautininkams buvau ne tik ne „savas“, bet dargi įtartinas, vedęs per Eltą kažin kokią „srovinę tendenciją“... Ne vieną kartą D. Zaunius, sugrįžęs iš įvairių pasitarimų su R. Prezidentu ar Min. Pirmininku, man yra perdavęs girdėtus priekaištus mano darbui Eltoje. Tarp įvairių kitų, atsimenu vieną: esą aš neperduodąs per Eltos biuletenį Mussolini kalbų, o perduodąs demokratinių valstybės vyrų kalbas... Žinodamas, kad esu stebimas „draugingų“ akių, visada turėdavau pasiekiamai Eltos biuletenių rinkinį ir man lengva buvo ministeriui parodyti, kad Mussolini, kaip ir kitos kalbos, mūsų buvo duodamos taip, kaip jas perduodavo Stefani, Havaso, Reuterio ir kitos agentūros. Ne mano jau reikalas, jei „Lietuvos žinios“, „Rytas“ Mussolini kalbas stipriai aptrumpindavo, o demokratinių valstybės vyrų kalboms užleisdavo daugiau vietos...

Šiaip ar taip, tautininkų kai kurie sluoksniai norėjo mane iš Eltos išverpti... Vienas prietelis man anuo metu pasakojo, ka, nuolat akinamas A. Smetona esąs atkirtęs: „Taip, Turauską iš Eltos paimti galima, bet tik su paaukštinimu, nes jis nėra padaręs jokio tarnybinio nusižengimo...“⁴³. Šis tautininkų lyderio pasakymas krikščionių demokratų partijos aktyviam veikėjui liudija E. Turausko, įžvalgaus politiko ir gilaus kataliko, nepajudinamą poziciją...