| ilgainiui ir politine prasme žemės ūkio draugijos Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose. Būtent šios draugijos reprezentavo žemvaldžių interesus vietinės valdžios atžvilgiu. 1901 m. rudenį Vitebsko žemės ūkio draugijos nario S. Lopacinskio iniciatyva nuspręsta prašyti leidimo surengti bendrą Šiaurės Vakarų krašto žemės ūkio draugijų suvažiavimą Daugpilyje15. Visos minėtos nuolaidos lėmė lojalistinių aukštuomenės nuotaikų stiprėjimą. Augo viltis, kad su carine administracija bus galima derėtis dėl dar didesnių nuolaidų ar net lygiateisiškumo. Žemvaldžiams ypač rūpėjo du klausimai: žemietijų įvedimas Šiaurės Vakarų krašte ir 1865 m. gruodžio 10 d. įsako, draudžiančio „lenkų“ žemvaldžiams laisvą žemės apyvartą, galios apribojimas ar net panaikinimas.
Naujos viltys įsižiebė, kai V. Trockį pakeitė kitas žmogus. 1902 m. rugsėjo 15 d. naujuoju Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriumi tapo kavalerijos generolas, generolas adjutantas, kunigaikštis Piotras Sviatopolkas-Mirskis16. Šis paskyrimas buvo sutiktas palankiai ne tik dėl to, kad P. Sviatopolkas-Mirskis garsėjo kaip „liberalių“ pažiūrų žmogus, bet ir dėl istorinių ryšių su LDK. Mirskių giminė buvo kilusi iš LDK rytinių žemių. Be to, dar 1821 m. Piotro senelis Tomašas Bogumilas Janas gavo Lenkijos karalystės Senato kunigaikščio titulo patvirtinimą. Naujas krašto valdytojas gana greitai užmezgė gerus santykius su Vilniaus aukštuomene.
Dar prieš paskirdamas naują generalgubernatorių Nikolajus II patvirtino „Ypatingojo pasitarimo dėl žemės ūkio pramonės“ potvarkį. Šia proga sudarytų gubernijų ir apskričių komitetų darbe leista dalyvauti žemės ūkio draugijoms. Valdant P. Sviatopolkui-Mirskiui šis darbas tęsėsi. R. Jurkowskio teigimu, nuo to laiko jokie valdžios organizuojami pasitarimai ar komisijos neapsieidavo be vietos žemvaldžių17.
Įvertinti generalgubernatoriaus palankumą žemvaldžiams nėra lengva. Pavyzdžiui, L. Bazylowas apskritai atmeta, nors ir nelabai motyvuotai, P. Sviatopolko-Mirskio simpatijas ir nuoširdumą18.
Diskusijos kyla iš esmės dėl to, ar naujasis gubernatorius buvo nuoseklus, rodydamas savo palankumą, ar tik siekė įrodyti Peterburgui, kad sugeba puikiai tvarkytis krašte? Daugiausia klausimų kėlė P. Sviatopolko-Mirskio 1904 m. gegužės 20 d. ataskaita Nikolajui II. Lenkų istorikai apie ją užsimindavo norėdami pabrėžti tikruosius generalgubernatoriaus ketinimus krašto atžvilgiu. Plačiausiai ją išanalizavo R. Jurkowskis. Jo manymu, nepaisant tariamo kurso pasikeitimo, tikslai, kurių siekė P. Sviatopolkas--Mirskis, buvo tapatūs visai rusų politikai Šiaurės Vakarų krašte19.
Su šia išvada norėtume pasiginčyti. Čia nėra galimybės nuodugniai analizuoti ataskaitos turinį. Tačiau pravartu pacituoti su ja gerai susipažinusio istoriko nuomonę. R. Vėbra rašė: „Beje, Sviatopolkas-Mirskis iš viso neliečia strateginių Rusijos imperijos vyriausybės siekių vakarinėse gubernijose, o kartoja įsigalėjusias stereotipines formuluotes, matyt, suprasdamas, kad bandyti koreguoti šias nuostatas jis neturi pakankamai galių“20.
________________________________________________
15 R. Jurkowski. Ziemiaсstwo polskie..., s. 282.
16 Д. Н. Шилов. Государственные деятели Российской Империи. 1802–1917. Биобиблиографический справочник. С. Петербург, 2002, c. 663; B. И. Федорченко. Дворянские роды, прославившие отечество. Энциклопедия дворянских родов. Москва, 2003, c. 362–363.
17 R. Jurkowski. Ziemiaństwo polskie..., s. 511.
18 L. Bazylow. Polityka wewnętrzna caratu..., s. 297.
19 R. Jurkowski. Ziemiaństwo polskie..., s. 517–523.
20 Lietuvių klausimas Rusijos imperijoje XIX a.–XX a. pradžioje. Faksimilinis valdininkų ataskaitų ir dokumentų rinkinys. Sudarytojas ir įvado autorius Rimantas Vėbra. Vilnius, 2001, p. 9. |
dizainas ir programavimas giriaus