mo komitetas (toliau VLIK), federacija Santara-Šviesa, Amerikos lietuvių bendruomenė (toliau ALB), Pasaulio lietuvių bendruomenė (toliau PLB), Bendras Amerikos lietuvių fondas (toliau BALF), Vatikane veikusią Šv. Kazimiero kolegiją organizuota plati respublikinė ir tarptautinė (daugiausia JAV, Vakarų Vokietijoje, nes čia buvo didžiausios lietuvių bendruomenės) šmeižto ir melo kampanija. Išeiviai keldavo Lietuvos okupacijos klausimą JAV institucijose ir tarptautinėse organizacijose, siekdavo tarptautinio okupacijos pasmerkimo. Todėl išeivių kompromitavimas prieš Vakarų valstybių visuomenes ir valdžios institucijas KGB buvo ypač aktualus. Kad apšmeižtų išeivius ir jų veiklą ir mažintų tarptautinę paramą jiems, sovietinė valdžia ir KGB pasinaudojo Vakaruose ir JAV vykusiomis nacistinių arba bendradarbiavusių su naciais karo nusikaltėlių, dalyvavusių žydų žudynėse, paieškomis ir teismais. Negalėdamas pasiekti ir nuteisti į Vakarus emigravusių veikėjų, KGB siekė sukompromituoti Vakarų visuomenės akyse aktyvesnius 1941 metų įvykių dalyvius, kaip antai K. Škirpa, J. Ambrazevičius,
J. Šlepetys, J. Bobelis (Kauno komendantas nacių okupacijos metu), S. Žymantas-Žakevičius (1941 metais laikinosios vyriausybės įgaliotinis Vilniaus miestui ir sričiai teisės klausimais),
K. Palčiauskas (1941-aisias Kauno burmistras, remdamasis vokiečių įsaku įsakęs žydams nešioti Dovydo žvaigždę ir įsteigęs Kauno getą, antinacinės rezistencijos dalyvis23), kurie iš tikrųjų vienaip ar kitaip bendravo su vokiečiais ar dirbo vietinės savivaldos institucijose. Dokumentai, kurie neva įrodo jų kaltę, buvo siunčiami tų valstybių, kuriose jie gyveno, vyriausybėms, siekiant, kad tie žmonės būtų išduoti Lietuvos teismams24. Nors pats KGB pripažino, kad neturi įrodymų apie išeivių organizacijų vadovų nusikaltimus nacių okupacijos metais, siuntė dokumentus, liečiančius Vakaruose besislapsčiusius karo nusikaltimais kaltintus asmenis (J. Kungį, B. Kaminską, J. Palčiauską ir kitus), siekdamas su jais susieti ir lietuvių organizacijų aktyvistus25.

Vadovaudamasis principu „skaldyk ir valdyk“, KGB nusprendė suskaldyti antikomunistines jėgas ir aštrinti lietuvių ir žydų santykius. 1975–1978 metais JAV emigracijos ir natūralizacijos tarnybai, sionistų organizacijoms, kai kuriems JAV laikraščiams nusiųstos knygos „Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944“, „Jie bučiavo svastiką“ ir kt. Antilietuviška akcija vykdyta ne tik JAV, bet ir Izraelyje. KGB mielai dalijosi turima informacija apie lietuvius karo metais su užsienio NBC, SBS žurnalistais, kurie rengė reportažus apie holokaustą ir karo nusikaltėlius. Tai sulaukė lietuvių ir žydų bendruomenių dėmesio ir atgarsio. Pamažu pereita ir prie abipusių kaltinimų. Brazilijos, JAV, Kanados, Izraelio žydų spauda apkaltino lietuvius dalyvavus naikinant žydus. Kai kurie lietuviai irgi kaltino žydus sunkiais nusikaltimais, kaip antai trėmimai, turto grobstymas, bendradarbiavimas su sovietiniais okupantais.

KGB stebėjo išeivijoje vykstančius procesus ir ieškojo galimybių juos paveikti. Nesutarimus tarp išeivių organizacijų KGB išnaudojo kaip dar vieną galimybę pakenkti Lietuvos laisvinimo bylai Vakaruose. 1969 metais KGB svarstė, kaip susilpninti išeivių organizacijų veiklą, skaldyti ir gilinti prieštaravimus tarp didžiausių organizacijų: VLIK’o, Santaros-Šviesos, BALF, ALT, PLB. Pasinaudojus nesutarimais išeivijos viduje, siekta skaldyti antisovietines jėgas užsienyje: „Pagilinti esamus prieštaravimus tarp išei

---

23 Lietuva 1940–1990. Vilnius, 2005, p. 205.

24 Baranauskas B. Pasiūlymai, liečiantys buržuazinių nacionalistų demaskavimą. LYA. F. 3378, ap. 55, b. 16, l. 31.

25 Pažyma apie išeivių organizacijų vadus ir nacistinius baudėjus. LYA. F. K-1, ap. 49, b. 298, l. 249.