Darbininkų gaunamas darbo užmokestis negalėjo jiems užtikrinti net pragyvenimo minimumo, juolab kad to meto Lietuvos pramonėje ir kitose ūkio šakose (iš dalies išskiriant žemės ūkį) paprastai dirbo tik vienas sutuoktinių (dažniausiai šeimos galva – vyras, o žmona užsiėmė namų ruošos darbais), kurio gaunamos pajamos iš esmės sudarė visas šeimos pajamas. Be to, nors mieste šeimos nebuvo tokios gausios kaip kaime, tačiau ir čia šeimoje dažniausiai augo keli vaikai, kuriems išlaikyti reikėjo skirti nemažą viso šeimos biudžeto dalį. Pačių okupantų skaičiavimu (žinoma, skaičiuota jiems palankia metodika), 1942 m. pabaigoje darbininkų ir tarnautojų pragyvenimo minimumas vien oficialiomis kainomis sudarė 140,- reichsmarkių35. Realiai pragyvenimo minimumas buvo kur kas didesnis. Antai 1939 m. oficialus vidutinis mėnesinis pragyvenimo minimumas Lietuvoje vienam suaugusiam asmeniui sudarė 63,24, dviejų asmenų šeimai –103,30, penkių asmenų šeimai – 153,60 lito36. Atsižvelgiant į tai, kad pinigai nacių okupacijos laikotarpiu, palyginti su prieškariniais metais (1939), nuvertėjo kelis sykius, reikia daryti išvadą, jog vidutinio mėnesinio pragyvenimo minimumo išraiška reichsmarkėmis nacių okupacijos metais taip pat buvo kelis kartus didesnė nei minėta 1939 m. vidutinio mėnesinio pragyvenimo minimumo išraiška litais. Matydami, kad iš gaunamo nominalaus darbo užmokesčio dauguma darbininkų šeimų neįstengia nusipirkti netgi normuotų maisto produktų pagal korteles37, 1943 m. okupantai buvo priversti padidinti darbo užmokestį. Pavyzdžiui, darbininkų vyrų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 1943 m., palyginti su 1942 m., padidėjo 37,8 proc. ir sudarė 113,- reichsmarkių, o darbininkių moterų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis padidėjo 44,4 proc. ir sudarė 78,- reichsmarkes38. Tačiau ir šis užmokestis neužtikrino net okupantų nustatyto vidutinio mėnesinio pragyvenimo minimumo.

Nekokia buvo ir pramonės tarnautojų socialinė padėtis. Nors jų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis ir buvo beveik dvigubai didesnis negu darbininkų, tačiau išsimaitinti iš šio uždarbio taip pat buvo labai sunku. 1942 m. sausį pramonės įmonių techninių tarnautojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarė 142,- reichsmarkes (vyrų – 143,-, moterų – 109,-), raštinės tarnautojų – 132,- reichsmarkes (vyrų – 142,-, moterų – 102,-)39 .

Dėl sunkių materialinių gyvenimo sąlygų, blogos ir brangios medicinos priežiūros, įvairių ligų siautėjimo sparčiai didėjo pramonės darbininkų, tarnautojų ir kitų miesto gyventojų mirtingumas. Tiesa, specialių duomenų apie darbininkų ir tarnautojų mirtingumą nacių okupacijos metais nepavyko aptikti, tačiau esama pakankamai oficialių statistinių duomenų apie miesto ir kaimo gyventojų mirtingumą. Antai 1942 m. miesto gyventojų mirtingumas, minėtais duomenimis, vienam tūkstančiui gyventojų sudarė 14,3 žmogaus, o 1939, 1940 ir 1941 m. jis buvo atitinkamai 12,3,

__________________________

33 Statistische Berichte für das Ostland. 1943, Nr. 1/4, p. 121.

34 Grėska J. Miesto darbo..., p. 353–354.

35 Ten pat.

36 Lietuvos statistikos metraštis. 1939. Vilnius, 1940, p. 303.

37 Rakūnas A. Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją. Vilnius, 1970, p. 79.

38 Statistische Berichte für das Ostland. 1943, Nr. 1/4, p. 121; 1944, [Nr. 5/6], p. 220.

39 Ten pat, 1942, Nr. 7/8, p. 281.