Trumpai aptartos LKP nuostatos žydų tautinės autonomijos atžvilgiu paryškina kai kuriuos LKP interesus nacionaliniame klausime. Šių interesų esmė glūdėjo ne pačiame tautinės autonomijos kultūrinio, šviečiamojo ir kt. funkcionavimo turinyje, o galimybėje pasinaudoti kai kuriomis jos struktūromis komunistiniam veikimui. Ryškiausias to pavyzdys ir patvirtinimas buvo 1924 m. pr. politinės policijos iškelta byla prieš Kultūr-Lygą: apie 150 jos narių buvo patraukta teismo atsakomybėn⁵³, įskaitant visus nuo 1920 m šios organizacijos valdybos narius, už komunistinės propagandos platinimą⁵⁴. Atsiradus šiai bylai politinė policija ėmė aktyviai sekti žydų organizacijas (pagrindinai tik darbininką ir amatininkų — R. V.) ⁵⁵.

Kaip jau minėta, LKP IV-sis suvažiavimas pažymėjo jog, turint galvoje tautines mažumas, partija daugiausia dirbo vien tarp žydų darbininkų. Net Kaune, kuriame trečdalį darbininkų sudarė lenkai, partinė vietos organizacija neturėjo nė vieno lenko komunisto⁵⁶. Rezoliucijoje organizaciniu klausimu buvo nurodyta atkreipti ypatingą dėmesį į apleistą darbą lenkų ir vokiečių darbininkų bei valstiečių tarpe⁵⁷.

Nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo valdžios poziciją lenkiškai kalbančių žmonių atžvilgiu sąlygojo Lietuvos - Lenkijos konfliktas dėl Vilniaus krašto. Lietuvių persekiojimai Vilniaus krašte kaip bumerangas grįžo lenkų tautinei mažumai Lietuvoje: valdžia suaktyvindavo įtariamų prolenkiškų veikimu asmenų sekimą ir jų areštus, nors ir neuždarinėjo, tačiau ribojo viekiančių pradžios mokyklų skaičių, o valstybinėse įstaigose dirbusiems lenkams grėsė atleidimas iš darbo. Tuometinė valdžios griežta linija Lietuvos piliečių, mačiusių