5. Šv. Jekaterinos bendruomenės veikla po 1925 metų ir jos likvidavimas

Užuominos šaltiniuose liudija, kad Vilniaus
šv. Kotrynos parapija egzistavo iki 1936 m. Iš spaudos publikacijų pavyko nustatyti, kad 1929 m. įvyko paskutinis šv. Kotrynos bendruomenės narių bandymas įregistruoti savo parapiją valdžios įstaigose. 1929 m. liepos 24 d. buvo įteiktas prašymas Vilniaus vaivadijos valdybai, atitikęs jos 1925 m. iškeltas sąlygas (52 pilnamečių bendruomenės narių, Lenkijos piliečių, parašai), tačiau iš ten gautas neigiamas atsakymas „ir netgi be nurodytų motyvų“⁴¹.

1929 m. lapkričio 30 d. šv. Kotrynos bendruomenės atstovų (V. Bogdanovičiaus, šventiko A. Levickio, psalmininko I. Peško) pareiškime Vilniaus vaivadijos valdybai jau nebeprašyta įregistruoti parapiją, o tiesiog išreiškiamas susitaikymas su nelegaliu jos statusu, deklaruojamas lojalumas Maskvos patriarchatui: „Dėl to [neįregistravimo – aut. pastaba] prašome vaivadijos ateityje mus laikyti vadinamosios visos Rusijos stačiatikių bažnyčios dalimi ir taikyti mūsų atžvilgiu Konstitucijos paragrafus (111–116) bei įstatymus, susijusius su Rusijos stačiatikių bažnyčia, kol šita nauja bažnytinė organizacija, vadinamoji „autokefalinė“ bažnyčia, neįgavo kanoniškumo savybių per susirinkimą ir Rusijos stačiatikių bažnyčios pripažinimą bei teisių per valstybinių įstaigų ratifikavimą […]“⁴². Pabrėžtina, kad Vilniaus šv. Kotrynos bendruomenė manė, jog jos juridinio statuso problemos sprendimas – geranoriškas Lenkijos stačiatikių bažnyčios ir Maskvos patriarchato susitarimas, kuriam pasiekti reikėjo keleto iš esmės neįmanomų sąlygų (pvz., sušaukti visuotinį Rusijos stačiatikių bažnyčios susirinkimą). Susidarė paradoksali situacija: Lenkijos stačiatikių bažnyčios požiūriu, Vilniaus šv. Kotrynos parapija buvo nelegali religinė organizacija, o Maskvos patriarchato požiūriu, ji vienintelė Lenkijoje laikėsi kanoninių principų. V. Bogdanovičius ją laikė Maskvos patriarchatui Europoje ir Amerikoje pavaldžių parapijų struktūros dalimi (kartu su „Kauno Lietuvos“, Vakarų Europos (3 Paryžiuje, 1 Berlyne) ir Amerikos parapijomis)⁴³.

1925–1936 m. Vilniaus šv. Kotrynos parapija egzistavo kukliomis materialinėmis sąlygomis. Spėtina, kad dar 1925 m. jos nariai neteko teisės melstis šv. Kotrynos cerkvėje, kadangi ši priklausė „oficialiajai“ bažnyčiai. Parapijos maldos namais buvo paverstas Anos Korobovič butas (Saltoniškių g. 12). Dėl atsiskyrimo bendruomenei greičiausiai nutrūko ir finansinė parama, kurią Vilniaus ir Lydos stačiatikių vyskupija gaudavo iš Varšuvos. Finansiniai šaltiniai tapo šv. Kotrynos parapijos narių asmeninis rūpestis.

Sunku nustatyti, kiek Vilniaus šv. Kotrynos parapija tiksliai turėjo narių. 1933 m. balandį Vilniaus Dievo Motinos Apreiškimo cerkvės šventikas protojerėjus N. Rogalskis pranešė Vilniaus vyskupijos vadovybei, kad jo vadovaujamos parapijos ribose veikė „grupė žmonių, vadinančių save Rusijos stačiatikių bažnyčios ištikimaisiais ir nepripažįstančių Lenkijos

___

40 1925 m. gruodžio 9 d. LSB sinodo nutarimas Nr. 591 // LVIA. F. 605, ap. 11, b. 93, l. 31.

41 К истории патриаршаго прихода // Наше время, 4 сентября 1936 г., №. 206.

42 Ibid.

43 Богданович В. В. Православная церковь в 1936 г. в Польше и за границей // Наше время, 2 января 1937 г., №. 1.