Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) formavosi kaip daugiatautė valstybė, ir tai nebuvo išskirtinis atvejis. Tokį kelią nuėjo dauguma ankstyvojo feodalizmo šalių (Frankų valstybė, Vokietijos imperija ir t. t.). Tačiau XV—XVI a. Europą, įžengusią į brandaus feodalizmo ar netgi kapitalizmo epochą, sudarė daugiausia tautiškai vienalytės valstybės. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės išskirtinumas buvo ne tiek jos daugiatautiškumas, kiek jos skilimas į dvi dideles dalis: Lietuvą ir gudų žemes1, kurių teritorija buvo daug didesnė už pačią Lietuvą. Dauguma amžininkų, aprašę to meto LDK, kaip tik ir akcentavo šį jos dvilypumą2. LDK kaimynė Lenkijos karalystė taip pat nebuvo vienalytė. Į ją, be Mažosios ir Didžiosios Lenkijų, įėjo ir gudų žemės bei nuo 1527 m. - Mozūrija. Tačiau gudai stačiatikiai sudarė nedidelę karalystės gyventojų dalį, o dauguma šių žemių pareigūnų, aristokratija buvo arba sulenkėjusi? arba ateiviai iš Lenkijos3. Rytinė Lietuvos kaimynė — sparčiai stiprėjanti Rusija, XV a. II-oje pusėje — XVI a. I-oje pusėje didėjo, vienydama apie save rusiškas žemes, kažkada įėjusias į Kijevo Rusios oikumeną.
XV a. II-oje pusėje - XV a. I-ame ketvirtyje LDK susiklostė itin nepalankios išorinės sąlygos. Stiprėjantis Rusijos karinis potencialas pasisuko į Vakarus. Pasienio karai, prasidėję dar valdant Kazimierui Jogailaičiui, 1500 m. peraugo į atvirą karą dėl LDK slaviškų žemių. Jonas III pareiškė pretenzijas į Kijevą4. Kita vertus, Lenkijos valdantys sluoksniai Lietuvos atžvilgiu tebepuoselėjo aneksinius tikslus. Sudarius 1501 m. Melniko aktą, LDK iškilo grėsmė prarasti suverenios valstybės statusą. Vadinasi, LDK, kovodama dėl savo teritorinio vientisumo, su-
1 Straipsnyje gudų žemės įvardijamos dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos žemės Šis pavadinimas pasiūlytas ist. m. d. E. Gudavičiaus. Baltarusių ir ukrainiečių tautos susiformavo tik po 1596 m., kada LDK slaviškos žemės buvo padalintos į dvi dalis: viena priklausė Lenkijai, kita - LDK. Šiuo pavadinimu atskiriamos ir rusų žemės, įėjusios į Rusijos sudėtį.
2 Theinet A. Vetera monumentą Polaniae et Lithuaniae gentiumque finitimarum. Romae, 1861. T. 2 (toliau - Theiner A. Vetera monumentą...). S. 227. ir kt.; Герберштейн С. За писки о Московии. М., C. 56.
3 Kutrzeba St. Charakter i wartość unji polsko-litewskiej. Księga pamiętkova ku uczeniu czterechsetnej rocznicy wydania pierwszego statutu Litewskiego. Wiłno, 1933 (toliau - Kutrzeba St, Charakter...). S. 4-6.
4 Koneczny F. Geneza uroszczeń Iwana do Rusi Litewskiej. Wilno, 1926. S. 52. |
dizainas ir programavimas giriaus