Daug painiavos sukelia atskirų istorikų tyrimai, kada ir kaip Baltijos šalių vokiečių lyderiams buvo atskleistas iškeldinimo planas. Vokiečių iškeldinimo pradžia dažnai siejama su 1939 m. rugsėjo 25 d. įvykusiu E. Kriogerio vizitu SS vadovo H. Himlerio štabe Sopote, kurio metu E. Kriogeris informavo H. Himlerį apie padėtį Latvijoje. Kadangi rugsėjo 26 dieną, Hitleris viešai paskelbė sutinkąs „išsaugoti“ Baltijos vokiečius, manoma, kad šį Hitlerio sprendimą nulėmė H. Himlerio pateiktas pasiūlymas iškeldinti Estijos ir Latvijos vokiečius į Reichą41. Pasak K. Kangerio, svarbiausias „repatriacijos“ šalininkas buvo SS vadas H. Himleris, todėl nekyla abejonių, kad glaudūs ryšiai tarp Vokietijos institucijų ir Latvijos bei Estijos vokiečių bendruomenių lyderių padėjo tenykščių vokiečių problemas iškelti į pirmą vietą. G. Pistolkohrsas nurodo, jog E. Kriogeriui šio vizito metu buvo pranešta ne tik apie planuojamą vokiečių iškeldinimą iš Baltijos šalių, bet ir apie slaptą papildomą protokolą (Molotovo–Ribentropo paktą)42.

Daug neaiškumų palieka ir H. Veiso atsiminimai, kuriuose teigiama, jog 1939 m. rugsėjo 27 d. Baltijos vokiečių lyderiai buvo Berlyne, Užsienio reikalų ministerijoje, tikėdamiesi gauti nurodymus, kaip toliau veikti Antrojo pasaulinio karo sąlygomis43. Kyla klausimas, jeigu norėta pasitarti dėl tolesnės veiklos, tai kodėl tuomet taip aktyviai buvo šturmuojama Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir reikalaujama susitikimo su pačiu ministru J. Ribentropu? Kaip toliau rašo H. Veisas: „Estijos vokiečių tautinės sąjungos pirmininkas V. Haselblatas ir Estijos baronas V. Vrangelis (Wrangel) norėjo susitikti su J. fon Ribentropu, kad, dar prieš pastarojo skrydį į Maskvą, perduotų Estijos vokiečių bendruomenės prašymą suteikti jai „ypatingą Reicho apsaugą“44. Tačiau Estijos vokiečių atstovams pavyko susitikti tik su sekretoriumi Viormanu (Wörmann), kuris pažadėjo apie tai informuoti ministrą. Berlyne susitikę Estijos bei Latvijos vokiečių lyderiai nutarė kartu atakuoti Reicho kanceliariją skambučiais, prašydami Baltijos šalių vokiečiams suteikti „ypatingą apsaugą“45. Akivaizdu, jog bendruomenių lyderiai palaikė artimus ryšius su aukščiausio lygmens Vokietijos institucijomis, jautėsi turį teisę prašyti pagalbos, todėl peršasi išvada, jog jų vizitas į Berlyną buvo apgalvotas žingsnis.

H. Veisas ir V. Lencas teigia, jog, prašydami Reicho apsaugos, Estijos ir Latvijos vokiečių atstovai nė negalvojo apie iškeldinimą; buvo tikimasi gauti Vokietijos apsaugą Baltijos valstybėms nuo sovietų grėsmės. Kita vertus, kažkodėl 1939 m. rugsėjo pabaigoje Baltijos vokiečiams, priklausiusiems įvairioms tautinėms organizacijoms, buvo įteikti nauji narystės pažymėjimai, kurie labiau priminė užsienio pasus. Estijoje Vokiečių kultūros valdyba, kuriai vadovavo H. Veisas, išdalijo organizacijos nariams pasus su įrašais trimis kalbomis. Vėliau šie dokumentai pasitarnavo kaip iškeldinamųjų pasai. E. Kriogeris taip pat prieš pat savo vizitą į H. Himlerio štabą visą Latvijos teritoriją padalijo į šešias apskritis (Kreise), o didesniuose miestuose paskyrė „Judėjimo“ vadus46. Visa tai būtų galima laikyti atsitiktiniais sutapimais, tačiau po

---

 41 Kangeris K. Min. veik., p. 102.

 42 Pistolkohrs G. Min. veik., p. 537.

 43 Weiss H. Die Umsiedlung der Deutschen aus Estland, in Jahrbuch des baltischen Deutschtums, 1964,
S. 74.

 44 Ten pat, p. 74.

 45 Ten pat, p. 74.

 46 Feldmanis I. Min. veik., p. 371. (Miestuose nacių organizacijoms vadovavo: Liepojoje – F. Adolfis (F. Adolphi), Talsene – H. J. Bosė (H. J. Bosse), Kuldigoje –
E. Firhufas (E. Vierhuff), Jelgavoje – A. fon Štaklenbergas (A. von Stacklenberg), Ventspilyje – H. Gutšmitas (H. Gutschmidt), Kandavoje – J. Bernevičius (J. Bernewitz) ir kiti.)