|
|
| |
 |
| |
Archyvai (19 Tomas) |
|
| |
|
|
| |
| ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 19 |
|
klamuojamos, tačiau Vasario 16-osios šventiniame numeryje skelbimų pasirodydavo daugiau nei įprastą dieną. Nepriklausomybės dešimtmečio ir dvidešimtmečio jubiliejams skirti laikraščių numeriai susilaukė rekordinio skaičiaus reklamų. Pavyzdžiui, „Lietuvos aide“ 1928 m. Vasario 16-osios proga pasirodė 115, o 1938 m. – 169 reklaminiai skelbimai.
Reklamos padaugėdavo ir tada, kai periodinis leidinys švęsdavo savo sukaktuves. Štai „Ryto“ 2000-ajame numeryje 1930 m. lapkričio 3 d. išspausdinti 57 reklaminiai skelbimai. „Lietuvos aide“ 1939 m., minint Vilniaus atgavimo dieną, reklamos skaičius šoktelėjo iki 117 skelbimų spalio 28 d. numeryje ir taip toliau.
Reklaminių skelbimų apimčių analizė leistų teigti, kad reklamos mastai sumažėdavo vasarą ir rudens pradžioje. Darbo autorė keltų hipotezę, kad tuo metu sumenkdavo spaudos skaitymo interesai. Mieste tai buvo atostogų metas, o kaime – pats darbų įkarštis ir skaityti nebelikdavo laiko.
Išanalizavus skelbimų kiekio duomenis pastebėta, kad pati populiariausia savaitės diena reklamai buvo šeštadienis, o pirmaisiais nepriklausomybės metais (1918–1920 m.) – sekmadienis. Jau 1919 m. knygų bendrovė „Dirva“ savo reklamoje kvietė miestus, miestelius, parapijas pasirūpinti laikraščių platintojais, kurie šventadieniais prie bažnyčių pardavinėtų atskirus laikraščių numerius. Reklamą vainikavo šūkis „Visi prie šviesos!“ 19 Kad savaitgalio numeriai buvo skaitomiausi, rodo ne vien skelbimų gausumas, bet ir didesnis paties laikraščio puslapių bei įdomesnių straipsnių kiekis. Skirtumą tarp savaitgalio ir paprastos savaitės dienos numerių galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: 1918 m. „Lietuvos aide“ spalio mėnesio vidutinis darbo dienos reklamų skaičius numeryje buvo 9,3; sekmadieniais – 17,25; „Ryte“ 1925 m. spalio mėnesį darbo dienomis reklamų buvo apie 9,9, o šeštadieniais – 25,3; „Lietuvos aide“ 1935 m. – atitinkamai 7,3 ir 37.
Informacinio pranešimo virsmas į šiuolaikinį reklaminį skelbimą
Aptarus kiekybines reklamos ypatybes, kitas darbo klausimas – reklamos kokybinė raida, t. y., kaip ir kada Lietuvoje reklama tapo ne vien tarpininku tarp pirkėjo ir pardavėjo, siekiančio informuoti vartotojus apie naują prekę, paslaugas, bet ir priemone, kuria prekybininkai ir gamintojai stengėsi patraukti klientų dėmesį, paskatinti rinktis būtent tą gaminį; kaip keitėsi pats reklaminis skelbimas – teksto pokyčiai, reklamos vizualizacija.
Kur ieškoti lietuviškos reklamos pradžios?
Teigiama, kad yra netiesioginių žinių apie Abiejų Tautų Respublikoje leistą „Merkurijų“ – laikraštį, kuriame buvo skelbiami pranešimai apie prekes, tačiau nėra nė vieno išlikusio jo egzemplioriaus 20.
I. Smetonienė, remdamasi kalbininke R. Koženiauskiene, siūlė „reklamos užuomazgų ieškoti M. Mažvydo „Katekizmo“ prakalboje, kur pati knyga kreipiasi į skaitytoją: „Bralei ir seseris imkiet mani ir skaitykiet...“ 21
Lietuviškos reklamos periodikoje pradžia sietina su „Aušros“ laikraščiu. Jau pirmajame numeryje buvo nurodyta skelbimų kaina: „Kožna pusiau dalyta eilutė po 20 pf. (pfeningų) =
10 kap. (kapeikų).“ 22 Antrame numeryje pasirodė ir patys skelbimai. Reklamavosi dvi knygų
---
19 „Dirvos“ reklama // Lietuva. 1919, sausio 22,
Nr. 10.
20 Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997, p. 423.
21 Smetonienė I. Op. cit., l. 7.
22 Aušra. 1883, Nr. 1. |
| 58 |
|
|
|
|
| |
|
|
| |
|
 |
|
dizainas ir programavimas giriaus